Nazi Lauck NSDAP/AO

ADOLFAS HITLERIS, MANO KOVA

I TOMAS: ŽVILGSNIS ATGAL

VIII SKYRIUS: MANO POLITINĖS VEIKLOS PRADŽIA

Link lapkričio galo, aš grįžau į Miuncheną. Aš nuvykau į savo pulko depą, kuris jau buvo „kareivių tarybų“ rankose. Kadangi visa administracija man pasirodė gana bjauri, aš nuvykau į Traunsteiną ir ten likau, kol buvo panaikinta stovykla. 1919 – ųjų kovą mes vėl buvome Miunchene.

Situacija ten negalėjo išlikti tokia, kokia buvo. Ji nestabdomai linko į tolimesnį revoliucijos plitimą. Eisnerio mirtis pasitarnavo tik šitos įvykių sanklodos pagreitinimui ir galiausiai privedė prie tarybų diktatūros, arba, teisingiau pasakius, žydiškos hagemonijos, kuri pasirodė laikina, bet kuri buvo tų, kurie suplanavo revoliuciją, originalusis tikslas.

Toje sankryžoje mano prote susiformavo nesuskaičiuojami planai. Aš praleidau ištisas dienas, svarstydamas klausimą, kas galėtų būti padaryta, bet deja, kiekvienas projektas turėjo nusileisti faktui, kad aš buvau gana nežinomas ir, taigi, neturėjau pirmosios reikmės efektingam veiksmui. Vėliau aš paaiškinsiu priežastis, kodėl aš negalėjau nuspręsti įstoti į kurią nors iš tuomet egzistavusių partijų.

Miunchene prasidėjus naujai Sovietų revoliucijai, mano pirmi veiksmai užsitraukė centrinės tarybos nepasitenkinimą. Ankstyvą 1919 – ųjų balandžio 27 – osios rytą, aš turėjau būti suimtas; bet treji vyrukai, kurie atėjo manęs areštuoti, neturėjo drąsos pasitikti mano šautuvą ir pasišalino taip, kaip atvyko.

Po kelių dienų nuo Miuncheno išvadavimo, man buvo įsakyta pasirodyti priešais tyrimo komisiją, kuri buvo sudaryta 2 – ąjame pėstininkų pulke su tikslu stebėti revoliucinę veiklą. Tai buvo mano pirmasis įžengimas į daugiau, ar mažiau, politinį lauką.

Po kelių savaičių, aš gavau įsakymus lankyti paskaitų, kurios buvo duodamos kariuomenės nariams, kursą. Kursas buvo skirtas įdiegti tam tikrus esminius principus, kuriais kareivis paremtų savo politines idėjas. Man šios organizacijos privalumas buvo tas, kad ji man davė galimybę sutikti kitus kareivius, kurie buvo tokio paties mastymo ir su kuriais aš galėdavau aptarinėti pačią situaciją. Mes visi buvome daugiau, ar mažiau įsitikinę, kad Vokietija negalėjo būti išgelbėta nuo artėjančios katastrofos tų, kurie dalyvavo lapkričio išdavystėje, tai yra, Centro ir Socialdemokratų; ir taip pat, kad buržuazinė nacionalinė grupuotė negalėtų atitaisyti padarytos žalos, net turėdama geriausius ketinimus. Jai trūko tam tikrų reikmių, be kurių toks tikslas niekada negalėtų būti sėkimingai vykdomas. Metai, kurie pasekė, patvirtino mūsų tuometines nuomones.

Savo mažame rate aptarinėdavome naujos partijos kūrimo projektą. Vedančios idėjos, kurias mes tada iškėlėme, buvo tos pačios, kurios buvo vykdomos po to, kai buvo įkurta Vokiečių Darbininkų Partija. Naujojo judėjimo, kuris turėjo būti suformuotas, vardas, turėjo būti toks, kad jis pats savaime kreiptųsi į žmonių masę, nes visos mūsų pastangos taptų bergždžiomis, jeigu šito trūktų. Ir tai buvo priežastis, kodėl mes pasirinkome Socialrevoliucinės Partijos vardą, ypač todėl, kad mūsų naujosios organizacijos socialiniai principai iš tiesų buvo revoliuciniai.

Bet taip pat buvo ir labiau fundamentali priežastis. Dėmesys, kurį aš skyriau ekonominėms problemoms per savo ankstyvesnis metus buvo daugiau, ar mažiau apribotas svarstymais, kilusiais tiesiogiai iš socialinės problemos. Kaip pasekmė, šitas vaizdas platėjo, kai aš pradėjau studijuoti Vokietijos „trigubos sąjungos“ politiką. Ši politika daugiausia buvo klaidingo ekonominės situacijos įvertinimo pasekmė, kartu su supainiotu pagrindo, ant kurio vokiečių tautos išlikimas būtų garantuotas, suvokimu. Visos šios idėjos buvo paremtos principu, kad kapitalas yra išskirtinai darbo produktas ir, kad, taip pat kaip darbas, jis patiria poveikį iš visų veiksnių, kurie gali trukdyti, arba skatinti žmogiškąją veiklą. Taigi, iš nacionalinio pažvalgų taško, kapitalo reikšmė priklauso nuo Valstybės didybės, laisvės ir galios, tai yra, nacijos ir, kad tiktai šita priklausomybė veda kapitalą iškelti Valstybės ir nacijos interesus iš savęs išsaugojimo instinkto savo paties vystymosi labui.

Tokiais principais Valstybės požiūris į kapitalą turėtų būti, palyginus, paprastas ir aiškus. Jos vienintelis tikslas tame būtų pasirūpinti, kad kapitalas išliktų pavaldus Valstybei ir, kad jis negalėtų sau duoti teisės būti virš nacionalinių interesų. Taip jis galėtų apriboti savo veiklą tarp šių dvejų ribų: vienoje pusėje, užtikrinti stiprią ir nepriklausomą nacionalinės ekonomikos sistemą, o kitoje, saugoti darbininkų socialines teises.

Ankščiau aš su adekvačiu aiškumu nepastebėjau skirtumo tarp kapitalo, kuris yra grynai kūrybinio darbo produktas ir kapitalo, kuris išskirtinai yra finansinės spekuliacijos egzistencijos ir natūros rezultatas. Čia man reikėjo impulso, kad mano protas imtų galvoti ta kryptimi, bet ankščiau to impulso trūko.

Reikalingas impulsas dabar atėjo iš vieno iš vyrų, kurie mano jau minėtame kurse skaitydavo paskaitas. Jis buvo Gotfrydas Federis.

Pirmą kartą savo gyvenime aš išgirdau diskusiją, kuri aiškinosi akcijų biržų kapitalo principus ir kapitalą, kuris buvo naudojamas paskoloms. Išgirdęs pirmąją Federio duotą paskaitą, į mano galvą iš karto atėjo mintis, kad aš dabar suradau kelią į vieną iš labiausiai būtinų reikmių naujos partijos įkūrimui.

Mano protu, Federio nuopelnas susidėjo iš negailestingo ir aštraus būdo, kaip jis apsakė dvigubą kapitalo, įsivėlusio į akcijų biržą ir į paskolas charakterį, pateikdamas nuogą faktą, kad šis kapitalas visada priklauso nuo palūkanų mokėjimo. Esminiais klausimais jo pareiškimai buvo tokie pilni išminties, kad tie, kurie jį kritikuodavo, neneigė, kad jo idėjos yra teisingos, bet abejojo, ar tas idėjas įmanoma paversti į praktiką. Man tai atrodė kaip stipriausias Federio mokymo taškas, nors kiti tai laikė silpnu tašku.

Paaiškinti įvairius būdus, kaip kas nors gali būti paverčiama praktika, nėra to, kuris sudaro teoretinę programą, rūpestis. Jo užduotis yra rūpintis pačiu klausimu, taipogi, jis turi žiūrėti į tikslą, o ne į priemones. Svarbus klausimas yra, ar idėja iš esmės yra teisinga, ar ne. Klausimas, ar ją įgyvendinti gali būti sudėtinga, yra visai kitas reikalas. Kai vyras, kurio uždavinys yra išdėstyti programos, arba politikos principus pradeda jaudinti save klausimu, ar tai paranku ir praktiška, vietoje to, kad save apribotų absoliučios tiesos pareiškimu, jo darbas nustos buvęs kelrodžiu tiems, kurie ieško šviesos ir vedimo ir taps tiesiog kasdienio gyvenimo receptu. Žmogus, kuris išdėsto judėjimo programą, turi apsvarstyti tik tikslą. Nurodyti būdą, kuriuo tikslas gali būti pasiektas, yra skirta politiniam vadovui. Taipogi, aukščiau minėtojo mintis bus nulemta tų tiesų, kurios yra amžinos, kol vėliau minėtojo veikla visada turi būti vedama, atsižvelgiant į praktinę situaciją, po kuria šios tiesos turėtų būti įgyvendintos.

Jo didybė priklausys nuo jo idėjos absoliutaus teisingumo abstraktumoje; kol kito priklausys nuo to, ar jis teisingai apsvarstys esamas realijas ir kaip jos gali būti pritaikytos ankščiau minėtojo išdėstytoms tiesoms vedant. Politiniam vadovui taikomas didybės testas yra jo planų ir siekių pasisekimas, kas reiškia jo sugebėjimą pasiekti savo siekiamą tikslą, kol galutinis politinio filosofo tikslas niekada negali būti pasiektas, nes žmogiškoji mintis gali suprasti tiesas ir matyti tikslus, kuriuos ji aiškiai regi, nors tokie tikslai niekada negali būti pilnai įgyvendinti, nes žmogiška natūra yra silpna ir netobula. Tiek, kiek tai priklauso nuo žmogiškų būtybių, kuo idėja yra teisingesnė, tuo sunkesnė yra tikimybė ją paversti praktika. Politinio filosofo reikšmė nepriklauso nuo jo išdėstytų planų praktinio pasisekimo, o verčiau nuo jų absoliutaus teisingumo ir įtakos žmonijos pažangai. Jeigu būtų kitaip, religijų kūrėjai negalėtų būti laikomi didžiausiais kada nors gyvenusiais vyrais, nes jų moraliniai tikslai niekada nebus visiškai, arba apytiksliai įgyvendinti praktikoje. Netgi religija, kuri yra vadinama meilės religija, yra ne daugiau kaip blankus jos nuostabaus kūrėjo valios refleksas. Bet jos reikšmingumas slypi orientacijoje, kurią ji ėmėsi duoti žmogiškąjai civilizacijai ir žmogiškąjai dorai ir moralei.

Šis labai platus skirtumas tarp politinio filosofo ir praktinio politinio vadovo funkcijų yra priežastis, kodėl kvalifikacijos, reikalingos abiejoms funkcijoms, yra labai retai randamos tame pačiame žmoguje. Tai galioja ypač taip vadinamame sėkimngame mažesnės rūšies politikui, kurio veikla iš tiesų yra niekas daugiau, kaip atlikimas to, kas yra įmanoma, kaip Bismarkas kukliai apibrėžė politiką apskritai. Jeigu toks politikas sąmoningai vengia didžių idėjų, jo pasisekimas bus lengvai pasiekiamas; jis bus greičiau pasiektas ir dažnai bus labiau juntamas. Bet dėl šito fakto, šitoks pasisekimas yra pasmerktas beprasmybei ir kartais net nepergyvena savo autoriaus mirties. Apskritai tariant, politikų darbas neturi reikšmės esamai kartai, nes jų laimima sekmė buvo paremta parankumo, visų lemiamų problemų ir idėjų, kurios reikšmingos ateities kartoms, vengimu.

Sekti idealus, kurie turės vertė ir reikšmę ateičiai, apskritai nėra labai pelningas dalykas ir tas, kuris seka tokį kursą, yra tikrai retai suprantamas žmonių masės, kurios alų ir pieną laiko labiau įtikinamu politinių vertybių indeksu, negu toli regiantys planai ateičiai, kurių privalumai tegalės būti naudojami palikuonių.

Dėl tam tikro niekingumo, kuris visada yra vienas iš neprotingumo kraujo giminaičių, pagrindiniai politikai visada vengs tų schemų ateičiai, kurias yra tikrai sunku paversti praktika; ir jie praktikuos šį vengimą, kad jie neprarastų esamo minios palankumo.

Tokių politikų svarbumas ir pasisekimas priklauso išskirtinai dabarčiai ir neduos nieko gero ateičiai. Bet tai nejaudina mažapročių žmonių, jie yra gana patenkinti akimirkos rezultatų.

Konstruktyvaus politinio filosofo pozicija yra gana skirtinga. Jo darbo svarba visada turi būti vertinama iš ateities pažvalgų taško; ir jis visada yra apibūdinamas žodžiu „svajotojas“. Kol politiko galimybė susideda iš to, kas įmanoma, meno įvaldymo, politinės sistemos pradininkas priklauso tiems, kurie yra, kaip sakoma, tam, kad pamalonintų dievus tik dėl to, kad jie nori ir reikalauja neįmanomo. Jie visada turės išsižadėti šlovės tarp amžininkų, bet jei jų idėjos yra nemirtingos, ateities kartos suteiks jiems šį pripažinimą.

Per ilgus žmogiškosios pažangos laikotarpius gali atsitikti, kad praktinis politikas ir politinis filosofas rasis viename asmenyje. Kuo artimesnė yra ši sąjunga, tuo bus didesnės kliūtys, su kuriomis turės susidoroti šis politikas. Toks vyras nedirba reikalavimų, kurie yra akivaizdūs kiekvienam filistiniečiui, patenkinimui, bet jis siekia link tikslų, kurie tegali būti suprantami nedaugelio. Jo gyvenimas yra plėšomas neapykantos ir meilės. Jo amžininkų, kurie nesuprato šio vyro protestas yra priešingas ateities kartų pripažinimui, kuriam jis taip pat dirba.

Nes kuo didesnį darbą toks vyras daro ateičiai, tuo mažiau jis bus įvertintas savo amžininkų. Jo kova taipogi bus sunkesnė ir jo sekmė retesnė. Kai amžių bėgyje pasirodo vyras, kuris tada yra palimintas sėkme, tada, link savo dienų galo, jis galės matyti blankų savo ateities šlovės vaizdą. Bet tokie didūs vyrai yra tik istorijos Maratono bėgikai. Amžininkų šlovės laurai yra tik mirštančiojo didvyrio galvai.

Didieji kovotojai yra tie, kurie kovojo už savo idėjas ir idealus nepaisant fakto, kad jie negauna jokio pripažinimo iš savo amžininkų. Jie yra žmonės, kurių atminimai bus užfiksuoti ateities kartų širdyse. Tada atrodo lyg kiekvienas individas jaustų pareigą atpirkti neteisybę, kurią šie žmonės kentė nuo savo amžininkų. Jų gyvenimai ir darbai tada yra studijuojami su jautriu ir dėkingu susižavėjimu. Ypač tamsiomis negandų dienomis tokie žmonės turi galią gydyti sudužusias širdis ir pakelti viltį praradusią tautos sielą.

Šiai grupei priklauso ne tik iš tiesų didūs valstybės vyrai, bet taip pat ir visi dideli reformatoriai. Šalia Frydricho Didžiojo mes turime tokius vyrus kaip Martyną Liuterį ir Richardą Vagnerį.

Kai aš išgirdau pirmąją Gotfrydo Federio paskaitą apie palūkaninės vergijos panaikinimą, aš staiga supratau, kad čia yra nepaprastos reikšmės vokiečių tautos ateičiai tiesa. Visiškas akcijų biržų kapitalo atskyrimas nuo nacijos gyvenimo padarytų įmanomą pasipriešinimą vokiško verslo internacionalizavimui, tuo pat metu neprarandant kapitalo, kaip tokio, nes to darymas sukeltų grėsmę mūsų valstybinei nepriklausomybei. Aš aiškiai mačiau kas vystėsi Vokietijoje ir aš supratau, kad sunkiausia kova, kurią turėtume vesti, bus ne prieš priešiškas tautas, bet prieš internacionalinį kapitalą. Federio kalboje aš radau efektyvų kviečiantį šūkį mūsų ateinančiai kovai.

Čia ir vėl įvykiai parodė, koks teisingas buvo mūsų tuomet turėtas įspūdis. Kvailiai tarp mūsų buržuazinių politikų šiame taškė mūsų nebeniekina, nes netgi šie politikai dabar mato, kad jeigu jie galėtų sakyti tiesą, tai internacionalinių akcijų biržų kapitalas buvo ne tik pagrindinis Karą pradėjęs kurstomasis veiksnys, bet, kad dabar, kai karas yra pasibaigęs, jis taiką paverčia pragaru.

Kova prieš internacionalinį finansų kapitalą ir paskolų kapitalą tapo vienu iš svarbiausių programos, kurią vokiečių naciją parėmė savo kovą už ekonominę laisvę ir nepriklausomybe, punktų.

Atsižvelgiant į taip vadinamų praktiškų žmonių prieštaravimus, turėtų užtekti šito atsakymo: visos baimės, susijusios su bauginančiomis ekonominėmis pasekmėmis, kurios pasektų vergijos, kuri kyla iš palūkaninio kapitalo, panaikinimo, yra netikusios, nes, visų pirma, tie ekonominiai principai pasirodė esantys mirtini vokiečių tautos interesams. Priimtas požiūris, kai iškilo mūsų nacionalinės egzistencijos išsaugojimo klausimas, ryškiai primena patarimus, kadaise duotus Bavarijos medicinos kolegijos ekspertų dėl geležinkelių tiesimo klausimo. Išaukštinto ekspertų kūno pareikšta baimė nepasiteisino. Tie, kurie keliavo naujuoju „garo arkliu“ nenukentėjo nuo svaigulio. Tie, kurie ėjo toliau, netapo ligotais ir sienos, kurios buvo pastatytos, kad nuslėpti naująjį išradimą, galiausiai buvo išardytos. Teliko tik tie aklieji, kurie regi tariamųjų ekspertų viziją. Ir taip bus visada.

Antroje vietoje, šitai turi būti turima galvoje: bet kokia idėja gali būti pavojaus šaltinis, jeigu į ją bus žiūrima kaip į tikslą patį savaime, kai realybėje tai yra priemonė tikslui. Man ir visiems tikriems nacionalsocialistams yra tik viena doktrina. Tauta ir Tėvynė.

Tai, už ką mes turime kovoti, yra mūsų rasės ir tautos privaloma egzistencija ir augimas, jos vaikų pragyvenims ir mūsų nemaišytos rasės išlikimas, Tėvynės laisvė ir nepriklausomybė; tam, kad mūsų tauta galėtų įvykdyti Kūrėjo jai skirtą misiją.

Visos idėjos ir idealai, visas mokymas ir žinios, privalo tarnauti šiems tikslams. Iš šito pažvalgų taško viskas turi būti apžiūrima ir, arba paverčiama praktika, arba atmetama. Taigi teorija niekada negali tapti negyva dogma, nes viskas tarnaus praktiniams kasdienio gyvenimo tikslams.

Taigi Gotfrydo Federio pasiektas sprendimas mane nulėmė atlikti esminį klausimo, su kuriuo prieš tai nebuvau labai susipažinęs, išstudijavimą.

Aš pradėjau studijuoti vėl ir taip buvo, kad aš primąkart suvokiau, kas buvo žydo Karlo Markso gyvneimo veiklos substencija ir tikslas. Jo „Kapitalas“ man pirmąkart tapo suprantamas. Ir jo šviesoje aš dabar taikliai supratau socialdemokratų kovą prieš nacionalinę ekonomiką, kovą, kuri turėjo parengti dirbą tikro internacionalinio ir akcijų biržos kapitalo hagemonijai.

Šių paskaitų kursas man turėjo rimtų pasėkmių ir kita kryptymi.

Vieną dieną aš užsirašiau kaip norintis dalyvauti diskusijoje. Kitas dalyvis pamanė, kad galės už žydus palaužyti ietis ir įžengė į ilgą jų gynimą. Viso šito pasekmė buvo ta, kad po kelių dienų aš buvau paskirtas tada Miunchene dislokuotam pulkui ir ten gavau karininko instruktoriaus poziciją.

Tuo metu tarp kareivių disciplinos dvasia buvo gana silpna. Ji vis dar kentėjo nuo periodo, kai kontroliavo „kareivių tarybos“ pasekmių. Tik palaipsniui ir atsargiai tegalėjo būti pristatyta nauja karinės disciplinos dvasia ir paklusnumas galėtų pakeisti „savanorišką paklusnumą“, terminą, naudotą išreikti karinės drausmės idealą po Kurto Eisnerio sujauktu režimu. Kareiviai turėjo būti mokomi galvoti ir jausti nacionaliu ir patriotišku būdu. Mano ateities veiksmų linija radosi šiuose dvejose kryptyse.

Aš ėmiausi savo darbo su didžiausiu džiaugsmu ir atsidavimu. Čia aš susidūriau su galimybe šnekėti prieš gana didelę auditoriją. Aš dabar galėjau įsitkinti, kad turėjau talentą viešoms kalboms. Mano balsas tapo toks geras, kad galėjau būti gerai suprantamas bent jau visose mažos salės, kurioje rinkdavosi kareiviai, vietose.

Joks uždavinys man negalėjo būti labiau malonus už šį, nes dabar, prieš savo demobilizaciją, aš buvau pozicijoje atlikti naudingą darbą institucijai, kuri buvo be galo miela mano širdžiai, kariuomenei.

Aš galiu pareikšti, kad mano kalbos buvo sėkmingos. Per savo paskaitų kursą aš šimtus ir net tūkstančius savo tautiečių sugražinau jų tautai ir jų tėvynei. Aš nacionalizavau šiuos kareivius ir, taip darydamas, padėjau atkurti bendrą discipliną.

Čia ir vėl aš susipažinau su keliais draugais, kurių mintys ėjo tomis pačiomis gairėmis, kaip ir mano paties ir kurie vėliau tapo pirmosios grupės, iš kurios išsivystė naujasis judėjimas, nariais.

Adolf Hitler , Mein Kampf , Schutzstaffel , Waffen-SS

www.third-reich-books.com - www.zensurfrei.com

NSDAP/AO - PO Box 6414 - Lincoln NE 68506 USA http://www.nazi-lauck-nsdapao.com