Nazi Lauck NSDAP/AO

 

LINKOLNO ROKVELIO RELIGIJA

„Mes tikime, kad Adolfas Hitleris buvo neperprantamos Apvaizdos dovana pasauliui, esančiam ant žydų-bolševikų katastrofos slenkščio ir, kad liepsnojanti šio didvyriško vyro dvasia gali mums suteikti stiprybę ir įkvėpimą pakilti iš persekiojimo ir neapykantos gelmių, pasauliui atnešti naują spindinčio idealizmo, realistiškos taikos, tarptautinės tvarkos ir socialinio teisingumo visiems žmonės gimimą.“

- VII Nacionalsocialistų principas

„Pamažu, dalimi po dalies, aš pradėjau suprasti. Aš suvokiau, kad nacionalsocializmas, naikinama Adolfo Hitlerio pasaulėžiūra, buvo mokslinio rasinio idealizmo doktrina – iš tiesų – nauja religija mūsų laikams.“

- „Šįkart pasaulis“, 155 psl.

1940 – aisiais metais jaunas Brauno universiteto studentas paliko savo studijas stoti į JAV laivyną kovoti prieš Adolfą Hitlerį. Po aštuoniolikos metų, 1958 – aisiais, tas pats vyras, iškilmingai stovėdamas priešais svastikos vėliavą savo namuose, Arlingtone Virdžinojoje, prisiekė savo gyvenimą Adolfui Hitleriui. Apačioje pateikiamas Rokvelio pasakojimas apie savo „atsivertimą“ iš jo autobiografinės knygos „Šįkart pasaulis“.

Mano galvoje nebuvo jokios abejonės. Aš parėjau namo ir pasikabinau gražią vėliavą per visą sieną. Viduryje aš pastačiau Adolfo Hitlerio atvaizdą. Tada aš po ja pastačiau mažą knygų lentyną ir priekyje uždegiau tris žvakes, padarydamas šventą altorių Adolfui Hitleriui.

Aš uždariau užuolaidas, uždegiau žvakes ir atsistojau priešais naująjį altorių. Pirmąkart nuo tada, kada praradau savo krikščionišką religiją, aš patyriau sielą jaudinantį jausmu pakylimą, kuris yra neduodamas mūsų moderniems, steriliems, ateistiškiems „intelektualams“, bet kuris iš tiesų judino Žemę nesuskaičiuojamus amžius: religinį patyrimą. Aš ten stovėjau mirgančioje žvakių šviesoje, nei garso namuose, nei dvasios arti manęs, ar žinančios, ką aš darau, ar tuo besirūpinančios.

Bet, bežiūrėdamas į didžiausio dvidešimties amžių proto veidą, aš pajutau neįtikėtiną „religinę“ galią, besiliejančią į mane, kas būtų lengvai suprasta bet kokio laukinio indėno, aušroje stovinčio ant viršukalnės ir prieš mūšį bendraujančio su Didžiąja Dvasia – bet kurios intelektualai atsisakė dėl savo išpuikimo, kad jie gali „žinoti“ viską.

Aš prisiminiau Vado žodžius: „Kai žmonių širdys dūžta ir žmonių dvasios yra neviltyje, tada iš praeities prieblandos, didieji priespaudos ir rūpeščio, gėdos ir vargo, dvasinės vergijos ir fizinių suvaržymų užkariautojai žiūri žemyn į juos ir ištiesia savo amžinasias rankas vilties netekusiems mirtingiesiems. Bėda tautai, kuri yra susigėdusi jas paimti.“

Aš buvau pajudintas kaip neįmanoma nusakyti žodžiais. Aš visas pašiurpau, mano akys buvo visos pilnos meilės ir dėkingumo šiam didžiausiam iš visų žmogiškųjų vargų ir gėdos užkariautojų ašarų ir mano kvėpavimas vyko mažais atodūsiais. Jei aš nebučiau žinojęs, kad Vadas būtų niekinęs tokį nusižeminimą, aš būčiau puolęs ant kelių melstis, bet, vietoje to, aš iškėliau savo ranką amžinuoju romėnų legionų sveikinimu ir pakartojau šventuosius žodžius: „HEIL HITLER!“, reikšdamas kiekvieną mažą skiemenį visa savo širdimi, protu ir dvasia.

Adolfas Hitleris man nebebuvo tik didis protas. Dabar aš supratau neperprantamą žmogiškosios dvasios galią. Dabar aš žinojau, kodėl tos žmogiškosios dvasios galia dešimtis tūkstančius metų, vėl ir vėl, užkariaudavo galingiausius fizinės jėgos agregatus ir tironiją, nepaisant galimybių ar jėgų santykio! Aš apibėgau pilną ratą nuo laukinio ir vaikiško gyvulio instinkto – primityviosios žmonijos daugumos stadijos – iki paiko ir sterilaus intelektualizmo – įsitikinusių marksistų ir liberalų stadijos ir, pagaliau, su Didžiojo Vado pagalba, suradau savo kelią atgal į naturalų pasaulio supratimą, laisvai suteiktą kiekvienam šuniui ir sliekui, ir beždžionei, ir žmogui, iš kurio intelektas yra tik neseniai išsiplėtojęs „triukas“. Aš suradau savo kelią į tą nesamoningą amžiną mįslių suvokimą, kuris tegali būti vadinamas „išmintimi“ – tuo pačiu dalykų esmės suvokimu, kuris, skirtingais pavidalais, sudarė visų didžių vadų mokymų pagrindą visais laikais.

Manyje nurimus emocinei audrai, ji mane paliko su šventu MISIJOS jausmu, kuris yra esminis revoliucinio vado ginklas ir šarvas. Kai ankščiau aš turėjau kovoti prieš tironijos ir regresijos jėgas, taip dabar AŠ TURĖJAU prieš jas kovoti. Bet, tuo labiau, aš savyje pajutau GALIĄ nugalėti – jėgą už mano paties jėgos, galimybę elgtis teisingai, netgi kai aš buvau priblokštas nutikimų. Ir ta jėga manęs dar nepavedė. Ji ir nepaves. Tai yra galia už atomo, jėga, ne intelektualo vadinama „religine“, šios dienos „protų“ vadinama „psichologine savihipnoze“ ir tų, kurie išmoko tikrą išmintį, vadinama „nežinomybe“.

Aš su ramiu užtikrintinumu žinojau būtent tai, ką reikia daryti ir, sunkiai paaiškinama prasme, kas laukia ateityje. Tai buvo kažkas lyg žiūrėjimas į kelią iš dangaus, jau nuo žemės mačius posukį.

Pasaulis akivaizdžiai artėja link negirdėto, sunkiai įsivaizduojamo susidūrimo tarp tamsiųjų koncentruoto abejingumo, gobšumo, pavydo, neapykantos ir kvailumo jėgų – sukurtų ir vedamų klastingosios žydijos ir žūstančių Gamtos elito jėgų – baltojo žmogaus.

Žydija, su savo marksistine demokratine skaitlingumo viršenybės idėja, grasino pasaulyje parblokšti baltąją žmoniją, nepaisant ribų, ar politinio priklausomumo, vien tik krebždančia spalvota ir menkesniąja mase, kuri už baltosios civilizacijos kūrėjus gausesnė santykiu 7:1.

Adolfas Hitleris mums parodė kelią į išganymą. Tai būtų mano uždavinys šioje Žemėje nešti Jo idėjas ir jo „laboratorinį pavyzdį“ į visišką pasaulinę pergalę. Aš žinojau, kad aš neišgyvenčiau pamatyti pergalę, kurią padaryčiau įmanoma. Bet aš nemirsiu tol, kol aš tos pergalės neužtikrinau.

Adolf Hitler , Mein Kampf , Schutzstaffel , Waffen-SS

www.third-reich-books.com - www.zensurfrei.com

NSDAP/AO - PO Box 6414 - Lincoln NE 68506 USA http://www.nazi-lauck-nsdapao.com