Nazi Lauck NSDAP/AO

 

NACIONALSOCIALIZMAS

VALSTYBĖS VALDYMO SISTEMOJE

Nacionalsocializmas valstybę supranta kaip organizmą, kaip priemonę Nacijos rasiniam gyvenimui užtikrinti ir sustiprinti. Su fašizmu nacionalsocializmas sutinka tame, kad Valstybė privalo būti suvereni, nepriklausoma nuo užsienio diktato, politinio, ekonominio, ar kitokio. Tačiau Valstybė, kuri yra Nacijos organizmas, tarnauja būtent rasei, kurios dalis yra Nacija. Tačiau nacionalsocializmas žmonių rasinę-tautinę bendruomenę sutvarko pagal Gamtos dėsnius, juos pritaikydamas ir išplėtodamas techniškai evoliucionavusiai žmonijos bendruomenei. Nors nacionalsocializmo doktrina kilo iš Vokietijos Nacionalsocialistų Darbininkų Partijos, pati Idėja, pats nacionalsocializmas, nors savotiškai jaunas, yra iš tiesų senas, kaip ir pati visata. Doktrina, kurią pristatė Adolfas Hitleris su savo bendražygiais ir kitias genialiais mastytojais ir kovotojais tebuvo ir tebėra didingiausia užfiksuotoje istorijoje regėta šios Idėjos išraiška.

Nacionalsocializmu paremta valstybė neišvengiamai iš esmės skiriasi nuo demokratinės, ar marksistinės, ar kapitalistinės. Yra faktas, kad tokia valstybė, kaip ir pats nacionalsocializmas, yra tikrų tikriausias viso egalitarizmo ir rasinio Chaoso priešas. Kaip tai suvokti? Tai, galima sakyti, yra gana elementaru truputi panagrinėjus kai kuriuos svarbius principus bei esmines koncepcijas.

Nacionalsocializmo doktrina priima asmenybės principą, hierarchinės tvarkos principą, asmeninės atsakomybės principą. Visa tai lemia absoliutų Nacijos vadovybės autoritetą ir valstybę padaro totalitaria, didingiausia ir kilniausia to prasme. Tai paliesime, darydami išvadas dėl šios plačios temos, kurią mėginsiu paliesti šiame neilgame rašte.

Asmenybė, kaip koncepcija, yra labai miglotai suvokiama dabartiniame modernistiniame, dekadentiškame pasaulyje. Dažniausia tai asocijuojasi su individualizmu, liberalizmu, pasakymu „aš gyvenu sau“ ir „valstybė piliečiui", „aukščiausia – tai mano teisės“. Netrukus pažymėsime, kad tai yra visiškas melas ir nesamonė, kad asmenybės koncepcija radikaliai ir iš esmės kertasi su tuo, ką liberalizmo ir kitokių dekadentiškų doktrinų šalininkai vadina tuo žodžiu. Adolfas Hitleris, savo garsiojoje knygoje „Mano Kova“, rašė:

„Gyvenimo filosofija, kuri atmeta demokratinį masių valdžios principą ir siekia šį pasaulį atiduoti į geriausiųjų žmonių rankas, tai yra aukščiausiųjų kokybinių savybių žmonijai, taip pat turi taikyti tą pačią aristokratinę hipotezę individams tautos bendruomenėje. Ji turi rūpintis vadovaujančiomis pozicijomis ir, kad didžiausia įtaka tektų geriausiems žmonėms. Taigi, ji yra paremta ne daugumos idėja, bet asmenybės idėja.“

„Mūsų atveju, ši savoka neturi jokios reikšmės. Nes visi, kurie tiki aukštesne organizmų evoliucija turi pripažinti, kad kiekviena reikalingo noro ir kovos gyventi apraiška turi turėti apibrėžtą pradžią laike ir, kad pirmąjį kartą tai galėjo pasireikšti tik vienu dalyku. Tada tai buvo pakartota vėl ir vėl, ir to praktika išplito vis besiplečiančioje vietovėje, kol, pagaliau, ji įėjo į kiekvinio rūšies nario pasamonę, kurioje ji pasireikšdavo kaip „instinktas“. Tai yra lengviau suprantama ir lengviau įtikinama, žmogaus atveju. Jo pirmosios taktikos kovoje su kitais gyvūnais neabejotinai kilo iš jo gebėjimo kontroliuoti gyvas būtybes, kurios turi specialius gebėjimus.

Negali būti jokios abejonės, kad asmenybė tada buvo vienintelis faktorius visuose sprendimuose ir pasiekimuose, kurie paskui žmonijos buvo priimti kaip savaime suprantami dalykai. Tikslus šito pavyzdys gali būti rastas tuose esminiuose karo principuose, kurie dabar tapo visos karinės strategijos pamatu. Pradžioje jie kilo iš pavienio individo proto ir, daugelio metų bėgyje, gal net per tūkstančius metų, jie buvo priimti visur, kaip savaime suprantami dalykai ir įgavo visuotinį pripažinimą.“

čia pateiktų nedidelių ištraukų, galima toliau plėtoti tai, kaip nacionalsocializmas suvokia asmenybę. Asmenybė, individas, gyvena ne vien dėl savęs, o vardan tikslo, kuris savaime yra aukštenis už pačią asmenybę, kuri yra didesnė už pačios asmnybės gyvenimą, tai yra didingąja to prasme, žmogiškojo gyvenimo esmė. Žmogus jaučiasi dalis savo Tautos, Nacijos, rasės atstovu. Kiekvienas individas yra savotiškai skirtingas, turi specifinę darbo sritį, kurioje pasireiškia geriausiai. Taigi nacionalsocialistinė valstybė privalo pasirūpinti, kad kiekvienas individas dirbtų darbą, kuris geriausiai atitinka jo įgimtus ir įgytus sugebėjimus bei individo profesinį pašaukimą. Tautai yra reikalingi ir inteligentai, ir darbininkai, ir valstiečiai. Todėl nacionalsocializmas valstybėje privalo panaikinti panieką juodam darbui, taipogi, radikaliai ir iš esmės pakeisti esamą kapitalistinę, sužydintą darbo koncepciją. Ji bus pakeista į organišką, natūralią ir Dievo ir Gamtos dėsniais paremtą darbo koncepciją. Darbas – tai būtent tai, iš ko kyla materialusis gerbūvis, produkcija, daiktai, pastatai ir t. t. Be darbo negali būti jokios žmogaus materialinės gerovės, darbas kuria viską. Žinoma, modernistinė, dekadentiškoji vartotojų visuomenė tam priešpastatys tai, kad dabar „vyrauja paslaugų sektorius“. Nacionalsocializmas vartotojišką visuomenę, kaip idėją, atmeta ir ją apibrėžia kaip išsigimėlišką, niekingą ir degeneratyvią.

Juk paslaugų sektorius, žinoma, yra reikalingas Nacijos ūkiui, tačiau jis nesukuria konkretaus produkto. Jį tegalime laikyti būtent išlaidomis, kurios yra gyvybiškai svarbios Nacijos ir valstybės funkcionavimui. Nacionalsocializmas atsisako Valstybę paversti stambiojo ir užsieninio kapitalo verge, jis siekia, kad Nacija apsirūpintų viskuo, ką teikia jos gyvybinė erdvė ir stengti kuo mažiau priklausyti nuo užsienio ir, tuolabiau, priešiškų jėgų. Nacionalsocializmo triumfui atėjus, vartotojiškąją visuomenę, kaip tokią, ištiks pelnyta mirtis, virš jos pelenų kils naujos, didingos formos.

Asmenybė ne tik privalo dirbti, dirbti darbą, kuriam yra labiausiai pajėgi, ji turi, taip pat ir per savo darbą, suprasti, kad yra savo Nacijos ir rasės dalis, kad turi idealą, kuris stovi aukščiau jos pačios, asmenybės, egoizmo. Kai tai suvokiama, tada asmenybė įgija tikrą vertę. Žinoma, individualizmas taukš, kad individas turi „teises“ ir, kad tai neva yra didelė vertybė. Žinoma, individas turi teises, bet visų pirma yra pareigos, o teisės turi būti proporcingos pareigoms. Kuo daugiau pareigų – tuo daugiau teisių, bet taip pat ir atsakomybės, o kuo mažiau pareigų, tuo mažiau teisių. Tai logiška ir natūralu.

Taigi nacionalsocializmas mato ne masę, o individą, asmenybę, kaip gerbūvio kūrėją, bet mato individą ne kaip pakrikusį egoistą, o kaip narsų savo Nacijos ir rasės atstovą, žmogų, priklausantį visumai, aukštesnei už jo paites gyvenimą. Taip individas įgija tikrą prasmę, gyventi, dirbti, kovoti, gauti iš tautiečių, bet ir jiems duoti, gyventi darnoje.

Asmenybės sudaro grupę, kuri yra Tauta, skirtingos ariškos tautos sudaro mūsų rasę. Iš fakto, kad individai yra kartu ir sudaro bendruomenę, kyla natūralus hierarchijos ir hierarchinės tvarkos klausimas, kurį puikiai paaiškina nacionalsocializmo doktrina.

Kadangi skirtingos rasės, žmonės, gyviai ir t. t. yra skirtingi, jie nėra vienodi, taipogi, jie nėra lygiaverčiai. Tačiau viskas, kas yra natūralu ir atitinka Gamtos dėsnius turi vietą priešais Dievą ir, taipogi, gali užimti savo teisėtą poziciją hierarchinėje bendrijos, visuomenės, Valstybės, Nacijos, o, galiausiai, ir viso pasaulio struktūroje. Kur yra tikra darna, ten yra tikra hierarchija.

Galima pamatyti visur, kad hierachija yra natūralus dalykas: kariuomenėje yra paklūstama vyresniojo laipsnio kariui, karininkui, kuris užima tą hierarchinę poziciją pagal savo nuopelnus, darbus, mokykloje paklūstama mokytojui, Valstybėje, tuo tarpu, Valstybės vadams, vadovybei. Egalitarizmas, taipogi ir demokratija, kuri yra egalitarizmo atšaka, neigia hierarchiją, nors niekaip nuo jos negali pabėgti praktikoje. Dauguma negali valdyti ar spręsti vien dėl to fakto, kad ji yra dauguma, visa Nacija turi skirtingus visuomenės sluoksnius, kuriuos nacionalsocializmas suvienija vieninga valia dirbti bendram tikslui – Nacijos gerovei ir didybei. Ši hierarchinė tvarka neigia klasių kovos principą, iš esmės prieštarauja, ir kapitalizmui, ir komunizmui, kadangi organiška hierarchinė tvarka yra prieš chaosą ir, taipogi, prieš susiskaldymą Nacijoje. Viskas, kas kenkia Nacijos vienybei, privalo iš Valstybės gauti mirtiną smūgį, kadangi vienybė yra gyvybiškai svarbi Nacijos rasiniam išlikimui ir gerbūviui. Nacionalsocializme aukščiausią poziciją užima ideologinė Nacijos valdžia, tikrasis elitas, kurio priešakyje yra Tautos Vadas. Hierarchija reiškia absouliutų valdžios autoritetą ir, reminatis asmenybės idėja, absoliučia jos atsakomybe, taip pat piliečių atsakomybę ir pareigas. Pirma pareigos, paskui teisės; pareigos ne kaip formalumas, o kaip džiugi nacionalinės-rasinės sąmonės ir nacionalizmo išraiška.

Autoritetas nacionalsocializme yra nepaprastai svarbus valdymo elementas. Valstybės valdžioje tegali būti tikri idealistai, nacionalsocializmo vadai, atsidavę rasės ir Nacijos šlovingai ateičiai. Valdžia privalo, kartu su absoliučiu autoritetu, turėti absoliutų atsakingumą už savo veiksmus prieš likusią Tautos dalį.

Nacionalsocializmas valdymą paverčia būtent geriausiųjų Nacijos atstovų valdymu, jis išvija svetimus interesus iš Valstybės gyvenimo, užtikrina darną ir rasinę švarą visuomenę. Viena iš viso šito teisingumo pasėkmių – neišvengiamas socialinis teisingumas.

Tačiau dabar mes gyvename žydijos rankose esančioje oligarchinėje diktatūroje, prisidengiančia demokratiškos prostitutės kauke. Nacionalsocializmas nugalės, sunaikinęs esamą pseudo-elitą ir sunaikinęs jų valdžios formą. Iš pelenų kils nauja rasinė Lietuvių Nacijos Valstybė, kuri turės parodyti kelią visos arijų rasės persitvarkymui.

PIRMYN Į NACIONALSOCIALIZMĄ!

Adolf Hitler , Mein Kampf , Schutzstaffel , Waffen-SS

www.third-reich-books.com - www.zensurfrei.com

NSDAP/AO - PO Box 6414 - Lincoln NE 68506 USA http://www.nazi-lauck-nsdapao.com