Nazi Lauck NSDAP/AO

ADOLFAS HITLERIS, MANO KOVA

II TOMAS, NACIONALSOCIALISTINIS JUDĖJIMAS

IV SKYRIUS, ASMENYBĖ IR TAUTINĖS VALSTYBĖS IDEALAS

Jeigu pagrindinė nacionalsocialistinės tautinės valstybės pareiga yra šviesti ir skatinti egzistenciją tų, kurie yra medžiaga, iš kurios yra sudaryta valstybė, tada nebus pakankama skatinti tuos rasinius elementus, kaip tokius, šviesti juos ir pagaliau juos parengti praktiniam gyvenimui, bet valstybė turi pritaikyti savo organizaciją taip, kad ji atitiktų šio tikslo reikalavimus.

Būtų absurdiška girti žmogaus vertę pagal rasę, kuriai jis priklauso ir, tuo pačiu metu, vesti kovą prieš marksistų principą, kad visi žmonės yra lygūs, nesant pasiryžusiems sekti savo pačių principą iki galutinių jo pasėkmių. Jeigu mes pripažįstame kraujo reikšmę, kuriuo remiasi visas gyvenimas, mes individui turėsime pritaikyti logines šio principo pasėkmes. Apskritai, turime nustatyti tautų vertę skirtingai, remiantis skirtingais rasiniais tipais, iš kurių jos susideda. Ir taip pat turime skirti, nustatydami individo vertę, jo paties rasėje. Principas, kad viena tauta nėra tokia pati, kaip kita, taip pat liečia ir individualius nacionalinės bendruomenės narius. Pavyzdžiui, joks pavienis protas nėra lygus kitam dėl to, kad sudedamieji elementai, priklausantys tam pačiam kraujui, skiriasi tūkstančiu subtilių detalių, nors yra iš esmės tokios pačios vertės.

Pirmas šio fakto padarinys yra, palyginus, paprastas. Jis reikalauja, kad tie elementai tautos bendruomenėje, kurie rodo geriausias rasines savybes, būtų labiau skatinami, negu kiti, ir jie ypač turėtų būti skatinami gausėti ir daugintis. Užduotis yra, palyginus, paprasta, nes ji gali būti suvokta ir vykdoma beveik mechaniškai. Yra daug sunkiau iš visos tautos masės atsirinkti visus tuos, kurie iš tikrųjų turi aukščiausiąsias intelektines ir dvasines charakteristikas ir paskirti kiekvieną iš jų tai įtakos sferai, kuri ne tik sutinka su jų išskirtiniais talentais, bet jurioje jų veikla, virš visų kitų dalykų, bus naudinga nacijai. Šis atrinkimas pagal gebėjimus ir našumą negali būti atliekamas mechanišku būdu. Tai yra darbas, kuris gali būti įvykdomas tik per amžinąją kasdieninio gyvenimo kovą.

Gyvenimo filosofija, kuri atmeta demokratinį masių valdžios principą ir siekia šį pasaulį atiduoti į geriausiųjų žmonių rankas, tai yra aukščiausiųjų kokybinių savybių žmonijai, taip pat turi taikyti tą pačią aristokratinę hipotezę individams tautos bendruomenėje. Ji turi rūpintis vadovaujančiomis pozicijomis ir, kad didžiausia įtaka tektų geriausiems žmonėms. Taigi, ji yra paremta ne daugumos idėja, bet asmenybės idėja.

Bet tas, kas mano, kad tautos nacionalsocialistinė valstybė turėtų nuo kitokių valstybių skirtis tik mechaniškai, kaip ir buvo, per geresnio savo ekonominio gyvenimo statybą, dėka geresnės pusiausvyros tarp skurdo ir turtų, arba leidimas plačiosioms masėms įtakoti ekonominį procesą, arba didelių skirtumų tarp atlyginimų skalės sumažinimo – bet kas, kuris taip galvoja, suvokia tik paviršutinius mūsų judėjimo bruožus ir nė nenutuokia, ką mes norime pasakyti, kai mes šnekame apie savo pasaulėžiūrą. Visi šitie bruožai negalėtų mums nė mažiausiai garantuoti išliekančią egzisteniją ir, žinoma, nebūtų kokios nors didybės ženklas. Tauta, kuri gali pasitenkinti tik išorinėmis reformomis neturėtų nė mažiausios galimybės turėti pasisekimą bendroje kovoje už gyvenimą tarp kitų pasaulio tautų. Judėjimas, kuris apribotų savo misiją tokiais pakeitimais, kurie iš tiesų yra teisingi ir objektyvūs, nepadarytų jokios plačios, ar gilios reformos esančioje tvarkoje. Visas tokių sprendimų poreikis būtų apsiribojęs paviršutiniškumais. Tai neaprūpintų nacijos moraline ginkluote, kuri vienintelė tegali jai leisti nugalėti silpnybes, nuo kurių mes kenčiame šiandien.

Siekiant išsiaiškinti šią pažiūrą, gali būti verta vėl pažvelgti į tikrąją žmonijos evoliucionavimo kilmę ir priežastis.

Pirmasis žingsnis, kuris akivaizdžiai atitraukė žmoniją nuo gyvūnų pasaulio buvo tas, kuris vedė prie pirmojo išradimo. Pats išradimas savo kilmę yra skolingas gudrybėms, kurias žmogus panaudojo padėti sau kovoje su kitais gyviais dėl savo būvio ir dažnai tas išradimas suteikdavo žmogui vieninteles priemones, kurias jis galėdavo pritaikyti tam, kad pasiektų sėkmę kovoje. Tie pirmieji, primityvūs išradimai negali būti priskirti individui, nes konkrečiam stebėtojui, tai yra, šiuolaikiniam stebėtojui, tai yra suvokiama tik kaip kolektyvinis fenomenas. Tam tikros gudrybės ir sumanios taktikos, kurios gali būti pastebėtos naudojamos žvėrių, nustebina stebėtojo akį, kaip patvirtinti faktai, kurie gali būti pastebimi visur. Ir žmogus, daugiau nebėra pozicijoje atrasti, arba paaiškinti jų pirminę priežastį, tad jis lieka patenkintas tokį fenomeną vadindamas „instinktyviu“.

Mūsų atveju, ši savoka neturi jokios reikšmės. Nes visi, kurie tiki aukštesne organizmų evoliucija turi pripažinti, kad kiekviena reikalingo noro ir kovos gyventi apraiška turi turėti apibrėžtą pradžią laike ir, kad pirmąjį kartą tai galėjo pasireikšti tik vienu dalyku. Tada tai buvo pakartota vėl ir vėl, ir to praktika išplito vis besiplečiančioje vietovėje, kol, pagaliau, ji įėjo į kiekvinio rūšies nario pasamonę, kurioje ji pasireikšdavo kaip „instinktas“. Tai yra lengviau suprantama ir lengviau įtikinama, žmogaus atveju. Jo pirmosios taktikos kovoje su kitais gyvūnais neabejotinai kilo iš jo gebėjimo kontroliuoti gyvas būtybes, kurios turi specialius gebėjimus.

Negali būti jokios abejonės, kad asmenybė tada buvo vienintelis faktorius visuose sprendimuose ir pasiekimuose, kurie paskui žmonijos buvo priimti kaip savaime suprantami dalykai. Tikslus šito pavyzdys gali būti rastas tuose esminiuose karo principuose, kurie dabar tapo visos karinės strategijos pamatu. Pradžioje jie kilo iš pavienio individo proto ir, daugelio metų bėgyje, gal net per tūkstančius metų, jie buvo priimti visur, kaip savaime suprantami dalykai ir įgavo visuotinį pripažinimą.

Žmogus baigė pirmąjį savo išradimą, padarydamas antrąjį. Tarp kitų dalykų, jis išmoko valdyti kitas gyvas būtybes ir padaryti, kad jos jam tarnautų jo kovoje už būvį. Ir taip prasidėjo tikroji išradingoji žmonijos veikla, kokia dabar yra matoma prieš mūsų akis. Tie materialūs išradimai, pradedant nuo akmenų panaudojimo, kaip ginklų, kuris privedė prie gyvūnų prisijaukinimo, ugnies įžiebimo dirbtinomis priemonėmis, iki nuostabių mūsų dienų išradimų, rodo, kad, kiekvienu atveju, pradininkas buvo individas. Kuo arčiau mūsų laikų, tuo svarbesni ir revoliucingesni tapdavo išradimai, tuo aiškiau mes pastebimešio teiginio tiesą. Visi materialūs išradimai, kuriuos mes matome aplink save buvo sukurti individų kūrybinės galios ir sugebėjimų. Ir visi šitie išradimai padeda žmogui save kelti vis aukščiau ir aukščiau virš gyvūnijos pasaulio ir atskirti save nuo to pasaulio, visiškai apibrėžtu būdu. Ir kaip primityviausia gudrybė kadaise padėjo žmogui, jo kovoje už būvį, jam beeinant medžioti girioje, taip pat jis gauna pagalbą šiandien, nuostabių išradimų formoje, kurie jam padeda šiandieninėje kovoje už gyvenimą ir naujų ginklų ateities kovoms sukūrime. Savo galutiniuose padariniuose, visos žmogiškosios mintys ir išradimai padeda žmogui jo gyvenimo kovoje šioje planetoje, netgi, nors taip vadinamas kokio išradimo praktinis panaudojimas, atradimas, arba gili mokslinė teorija gali nebūti matoma iš pirmojo žvilgsnio. Visa tai prisideda prie žmogaus kilimo vis aukščiau ir aukščiau, virš kitų jį supančių būtybių, tokiu būdu stiprinant ir įtvirtinant jo poziciją. Tam, kad jis labiau vystytųsi kiekviena kryptimi, kaip valdanti šios žemės būtybė.

Taigi, visi išradimai yra individo kūrybinės veiklos pasekmė. Ir visi tokie individai, norėjo jie to, ar ne, yra geradariai žmonijai, tiek dideli, tiek maži. Per jų darbą milijonai ir milijardai žmonių įgijo priemones ir išteklius, kurie padeda kovoje už būvį.

Taigi, materialiosios civilizacijos, kuri šiandien klesti ištakose, mes visada matome pavienius asmenis. Jie papildo vienas kitą ir vieno iš jų darbai remiasi kito darbais. Taip pat yra ir su šių atradimų praktiniu pritaikymu. Visi įvairūs produkcijos metodai, savo ruožtu, irgi yra išradimai ir yra priklausomi nuo individo kūrybinės veiklos. Netgi ir grynai teoretinis darbas, kuris negali būti matuojamas pagal kokią konkrečią taisyklę ir yra preliminarus visiems vėlaiasniems techniniams atradimams, yra tik pavienio proto kūrinys. Plačiosios masės neišradinėja, dauguma taip pat, nei organizuoja, nei sprendžia; bet visada tai daro pavienis žmogus, asmenybė.

Todėl žmonių bendruomenė yra gerai organizuota tik tada, kai ji skatina aukščiausiąjį individo kūrybinės jėgos laipsnį ir naudoja jų darbą bendruomenės labui. Vertingiausias išradimo faktorius, ar jis būtų materialinių realybių pasaulyje, ar abstrakčiame idėjų pasaulyje, yra paties išradėjo asmenybė. Pirmoji ir aukščiausioji tautinės bendruomenės pareiga yra pastatyti išradėją į poziciją, kurioje jis bus naudingiausias visiems. Iš tiesų, pats organizacijos tikslas yra šį principą paversti praktika. Tik taip darydama ji gali atsilaikyti prieš mechanizacijos prakeiksmą ir išlikti gyvu objektu. Savaime ji turi įkūnyti bandymą pastatyti proto žmones virš masės ir padaryti, kad vėliau minėtieji paklūstų ankščiau minėtiesiems.

Todėl organizacija ne tik neturi teisės neleisti proto žmonėms iškilti virš minios, bet priešingai, ji turi oganizacines jėgas naudoti tam, kad, kiek tik gali, leistų ir skatintų tą kylimą. Ji turi pradėti nuo principo, kad palaiminimai žmonijai niekada neateina iš masių, bet iš kūrybingų individų protų, kurie, taipogi, yra tikrieji žmonijos geradariai. Tai yra visų bendras reikalas, užtikrinti kūrybingo proto žmonėms lemiamą įtaką ir skatinti jų darbą. Šis bendras reikalas tikrai nėra patarnaujamas, kai yra leidžiama valdyti masei, nes ji nėra pajėgi mastyti, nei ji yra naši ir, jokiu būdu, nėra apdovanota.

Tokie proto žmonės, kaip jau esu sakęs, turi būti atrinkti per sunkiąją kovą už patį būvį. Šioje kovoje yra daugelis, kurie palūžta ir susmunka ir taip įrodo, kad nėra Likimo pašaukti užimti aukščiausiasias pozicijas ir tik labai maža dalis likusiųjų gali būti priskirta išrinktiesiems. Minčių ir meninės kūrybos srityje ir net ekonominėje srityje, vyksta toks pat atrankos procesas, nors, ypač ekonominėje srityje, jo veikimas yra žymiai silpnesnis. Tas pat principas galioja ir valstybės administracijoje ir toje valdžioje, kuri organizuoja nacijos karinę gynybą. Asmenybės idėja galioja visur, individo autoritetas tiems, kurie yra jam pavaldūs ir individo atsakomybę tiems, kurie yra aukščiau jo. Tik politiniame gyvenime šis labai natūralus principas yra visiškai netaikomas. Nors visa žmogiškoji civilizacija kilo iš individo kūrybinės veiklos, principas, kad masė turi reikšmę per daugumos sprendimą, pasireiškia tik nacionalinės bendruomenės administraciniuose, ypač aukščiausiuose postuose. Ir nuo ten apačion, nuodai sueina į visas nacionalinio gyvenimo šakas, taip sukeldami tikrą susiskaldymą. Griovikiški judaizmo darbai įvairiose nacionalinio kūno dalyse gali būti paaiškinti nuolatiniais žydų bandymais tarp tautų, kurių žemėse gyvena, sunaikinti asmenybės svarbą, ją pakeičiant masių viešpatavimu. Kūrybingas ariškosios žmonijos principas taip yra pakeičiamas į grriaunantį žydų principą. Jis tampa „skilimo fermentu“ tarp tautų ir rasių ir, plačiąja prasme, žmogiškosios civilizacijos griovėjais.

Marksizmas parodo ryškiausią etapą žydų bandyme pašalinti vyraujančią asmenybės svarbą kiekvienoje žmogiškojo gyvenimo sferoje ir pakeisti ją skaitline masių galia. Politikoje, parlamentinė valdymo forma yra šio bandymo išraiška. Mes visur galime stebėti jo mirtinas pasėkmes, nuo mažiausios parapijos tarybos iki aukščiausiųjų valdžios sluoksnių. Ekonomikos srityje mes matome profesinių sąjungų judėjimą, kuris tarnauja ne tikriesiems darbininkų interesams, bet griovikiškiems tarptautinės žydijos planams. Iki tokio pat laipsnio, kaip asmenybės principas yra pašalintas iš tautos ekonominio gyvenimo ir jį pakeičia masių įtaka ir veikla, nacionalinė ekonomika, kuri turėtų tarnauti bendruomenės, kaip visumos, naudai, pamažu sunyks savo kūrybiniais gebėjimais. Krautuvininkų komitetai, vietoje to, kad rūpintųsi darbuotojų interesais, siekia įtakoti gamybos procesą, tarnaudami tam pačiam griovikiškam tikslui. Jie pažeidžia bendrąją gamybos sistemą ir, kaip pasėkmė, pažeidžia individą, užsiimantį ta pramone. Nes ilgainiui yra neįmanoma patenkinti populiarius reikalavimus tik įspūdingomis teoretinėmis frazėmis. Jie gali būti patenkinti tik suteikiant produktus, kurie atitiktų individinius kasdieninio gyvenimo poreikius ir, taip darant, sukurtų įsitikinimą, kad per jos narių gamybinį bendradarbiavimą, tautos bendruomenė tarnauja individo interesams.

Net jeigu, savo masių teorijos pagrindu, marksizmas įrodytų galintis paimti valdžią ir vystyti esamą ekonominę sistemą, tai nieko nereikštų. Klausimas, ar marksistinė doktrina yra teisinga, ar ne, negali būti atsakytas bet kokiu testu, kuris rodytų, kad ji gali ateičiai administruoti tai, kas jau egzistuoja šiandien, bet klausiant, ar ji turi kūrybinę galią, pagal savo pačios principus, pastatyti civilizaciją, kuri būtų panaši į tai, kas jau egzistuoja. Net jeigu marksizmas būtų tūkstanteriopai pajėgus perimti į savo rankas ekonominį gyvenimą, kaip jį turime dabar, ir išlaikyti jį veikiantį pagal marksizmo kryptį, toks pasiekimas nieko neįrodytų. Nes, savo paties principų pagrindu, marksizmas niekada negalėtų sukurti kažką, kas pakeistų tai, kas egzistuoja šiandien.

Ir marksizmas pats pateikė įrodymą, kad negali to padaryti. Jis ne tik niekur nesugebėjo sukurti savo paties kultūrinę, arba ekonominę sistemą, bet jis nesugebėjo, pagal savo paties principus, vystyti civilizaciją ir ekonominę sistemą, kurią rado sau po ranka. Jis turėjo daryti kompromisus, grįžimo prie asmenybės principo keliu, taip, kaip jis nesugebėjo atsikratyti šio principo savo paties organizacijoje.

Rasinė pasaulėžiūra iš esmės skiriasi nuo marksistinės, faktu, kad ji pripažįsta ir suvokia rasės reikšmę ir, taipogi, asmeninę vertę ir tai padaro savo struktūros ramščiais.

Jeigu nacionalsocialistinis judėjimas nesugebėtų suprasti šio privalomo principo esminės svarbos, jei jis tik krapštytų išorinę esamos valstybės išvaizdą ir priimtų daugumos principą, jis darytų mažai ką daugiau, negu, kad konkuruotų su marksizmu jo paties erdvėje. Dėl tos priežasties jis neturėtų teisės save vadinti pasaulėžiūra. Jeigu mūsų judėjimo socialinė programa susidėtų iš asmenybės panaikinimo ir masės pastatymo į asmenybės vietą, tada nacionalsocializmas būtų suterštas marksizmo nuodais, taip pat, kaip yra mūsų nacionalinės-buržuazinės partijos yra.

Tautos valstybė turi užtikrinti savo piliečių gerovę, suprasdama asmeninių vertybių svarbą bet kokiomis aplinkybėmis, paruuošiant kelią maksimalianm gamybiniam produktyvumui visose įvairiose ekonominio gyvenimo šakose, taip individui užtikrinant didžiausią įmanomą dalį bendrosios produkcijos.

Taigi, tautinė valstybė turi iš visų vedančių valdžios sluoksnių negailestingai išbraukti parlamentinį principą, pagal kurį lemiama galia, per daugumos balsavimą, priklauso nuo masės. Ją turi pakeisti asmeninė atsakomybė.

Iš šito kyla tokia išvada:

Geriausia konstitucija ir geriausia valdymo forma yra ta, kuri padaro, kad geriausieji protai natūraliai pasiektų dominuojančios svarbos poziciją ir įtaką visuomenėje.

Lygiai taip pat, kaip ekonomikos srityje išskirtinių sugebėjimų žmonės negali būti parinkti iš viršaus, bet turi išeiti į priekį, savo pačių pastangų atžvilgiu ir lygiai taip pat, kaip yra nesustojantis edukacinis procesas, kuris juos veda nuo mažiausios parduotuvės iki didžiausio siekio ir lygiai taip pat, kaip pats gyvenimas yra mokykla, kurioje tos pamokos yra išmokstamos, taip ir politinėje srityje yra neįmanoma „atrasti“ politinį talentą vienu momentu. Neeilinio tipo genijus nėra vertinamas eiliniais standartais, kaip mes vertiname kitus žmones.

Savo organizacijoje valstybė turi būti sudaryta pagal asmenybės principą, pradedant nuo mažiausios ląstelės ir baigiant aukščiausiąja valstybės valdžia.

Nėra jokių sprendimų, priimamų daugumos balsavimo, bet tik atsakingų asmenų. Ir žodis „patarimas“ vėl atgaus savo tikrąją reikšmę. Kiekvienas žmogus atsakingoje pozicijoje šalia savęs turės patarėjus, bet sprendimas yra daromas to individo ir tik jo vieno.

Principas, kuris Prūsijos kariuomenę padarė susižavėjimo vertu vokiečių tautos instrumentu turės tapti mūsų valstybinės konstitucijos pagrindu, tai yra, visa valdžia savo pavaldiniams turi būti suteikiama vadovui ir jis turi būti atsakingas prieš tuos, esančius virš jo.

Net ir tada mes negalėsime apsieiti be tų korporacijų, kurias šiandien vadiname parlamentais. Bet jie bus tikros tarybos, ta prasme, kad jos turės duoti patarimus. Atsakomybė gali ir turi būti nešama vieno individo, kuriam vienam bus suteikta valdžia ir teisė įsakinėti.

Parlamentai, kaip tokie, yra reikalingi, nes jie suteikia galimybę pamažu iškilti vadovams, kuriems vėliau bus pateiktos ypatingos atsakomybės pozicijos.

Štai yra to vaizdo, kurį pristatys rganizacija, apybraiža:

Nuo savivaldybės administracijos iki Reicho valdžios, tautinė valstybė neturės jokio atstovų kūno, kuris priiminėtų savo sprendimus per daugumos balsavimą. Ji turės tik patariamasias struktūras, tam laiku padedančias išrinktąjam vadui ir jis tarp jų paskirstys įvairias pareigas, kurias jos turės vykdyti. Tam tikrose srityse jos gali, jei būtina, prisiimti pilną atsakomybę, taip, kaip ir vadas, arba korporacijos prezidentas prisiima stambesniu mastu.

Tautinė valstybė iš principo turi uždrausti įprotį imti patarimus tam tikrais politiniais klausimais, pavyzdžiui, ekonomikos, iš asmenų, kurie neturi jokios kompetencijos, nes neturi specialaus parengimo ir praktinio patyrimo tokiuose reikaluose. Todėl valstybė turi padalinti savo atstovų struktūras į politinį kabinetą ir į korporacinį kabinetą, atstovaujantį atitinkančius verslus ir profesijas.

Kad užtikrinti efektyvų bendradarbiavimą tarp šių dvejų struktūrų, išrinkta struktūra turi būti pastatyta virš jų. Tai bus ypatingas senatas.

Senato kabinetuose nebus balsuojama. Jie bus darbo organizacijos, o ne balsavimo mašinos. Pavieniai nariai turės patariamuosius balsus, bet jokios teisės spręsti prie to pačio. Sprendimo teisė išskirtinai priklauso prezidentui, kuris turi būti visiškai atsakingas už savo priimamus sprendimus.

Politinė nacijos konstitucija taip bus atvesta į harmoniją su tais įstatymais, kuriuos nacija jai yra skolinga už savo didybę ekonominėje ir kultūrinėje srityse.

Atsižvelgiant į šių principų pritaikymą praktikoje, aš norėčiau atkreipti dėmesį į faktą, kad parlamentinės demokratijos principas, kuriuo sprendimai yra priimami per daugumos balsavimą, ne visada valdė pasaulį. Priešingai, mes jį matome vyraujantį tik trumpuose istorijos laikotarpiuose, tuose laikotarpiuose, kurie buvo tautų ir valstybių nuosmūkio laikotarpiai.

Tačiau negalima manyti, kad toks radikalus pasikeitimas būtų paveiktas grynai teorinio charakterio veiksmų, veikiančių nuo viršaus į apačią, nes pokytis, apie kurį aš šnekėjau, negalėtų būti apribotas valstybės konstitucijos pakeitimu, bet turėtų įtraukti įvairių sričių teisinius aktus ir pilietinę egzistenciją, kaip visumą. Tokia revoliucija gali būti įgyvendinta tik judėjimo, kuris pats yra organizuotas šių principų įkvėpimu ir taip neša naujosios valstybės ląstelę savo paties organizme.

Taigi, nacionalsocialistiniam judėjimui yra gerai šiandien susipažinti su šiais principais ir iš tikrųjų juos naudoti praktikoje, savo paties organizacijoje ta, kad ne tik būtų pozicijoje tarnauti, kaip vedlys ateičiai, bet turėtų savo paties organizaciją, kuri vėliau galėtų būti naudojama pačios valstybės reimėms.

Adolf Hitler , Mein Kampf , Schutzstaffel , Waffen-SS

www.third-reich-books.com - www.zensurfrei.com

NSDAP/AO - PO Box 6414 - Lincoln NE 68506 USA http://www.nazi-lauck-nsdapao.com