Nazi Lauck NSDAP/AO

 

Kodreanu ir Geležinė Gvardija

„Mes sukursime dvasinę atmosferą, moralinę atmosferą, kurioje didvyriškasis žmogus galės gimti ir kurioje galės klestėti. Šis didvyris mus ves savo didybės keliu.“ – Korneliu Kodreanu

1923 metų spalio 9 dienos paryčiais, pusė tuzino vyrų sėdėjo ant suolų tuščiame kambaryje Rumunijoje, Bukarešto policijos būstinėje. Policija suėmė juos keliomis valndomis ankščiau. Informatorius jų gretose apkaltino juos planavimu nužudyti daugiau negu dvidešimtį vedančių Rumunijos piliečių. Dabar jie turėjo būti apklausiami policijos ir valdžios pareigūnų.

Teisiamų sąmokslininkų vadas, dvidešimt keturių metų amžiaus Korneliu Zelea Kodreanu, liūdnai laukė, jo bendražygiams po vieną dingstant į tardymo kambarį. Jis bandė sumanyti taktiką, kaip atsakyti į būsimus klausimus. Tada atėjo jo eilė.

Prokuroras liepė atnešti keletą inkriminuojančių laiškų ir du krepšius su grupės šaunamaisiais ginklais ir padėti juos priešais Kodreanu. „Ar tai jūsų ginklai?“ – suniurnėjo jis.

Kodreanu suabejojo. Jis paprašė laiko pagalvoti. Tai buvo momentas kryžkelėje. Prokuroras ir policininkai kandžiai tyčiojosi, laukdami numanomo kaltės neigimo.

Tada Kodreanu prabilo: „Taip, šie šautuvai yra mūsų. Mes norėjome juos panaudoti nušauti valdžios ministrus, rabinus ir stambiuosius žydų bankininkus.“

Kodreanu išvardino rumunų politikų ir žydų vardus, esančius jo mirties saraše: Marcesku, Berkovici, Rozental, Filderman, Honigman ir kitus. Jo tardytojai buvo apstulbinti jaunojo vyro drąsos ir ryžto. Prokuroras, pamiršęs savo juoką, sušuko: „Bet kodėl juos žudyti?“

- „Pirmuosius, dėl to, kad jie išdavė savo šalį, - atšovė Kodreanu – o antruosius, kaip priešus ir kenkėjus.“

- Ir jūs tuo dabar nesigailite?

- Ne, mes nesigailime nieko. Nors mes kritome, tai nieko nereiškia: už mūsų yra dešimtys tūkstančių, kurie galvoja taip pat!”

Išaušus pirmajam spinduliui ir jam apšvietus policijos pastato langus, Kodreanu, išsitiesęs ir aukštai iškėlęs galvą, buvo nuvestas į kamerą rūsyje.

Burtai buvo mesti. Nuo tol, kovoje už savo šalies laisvę, Kodreanu nė nemanė apsisukti atgal.

Kas buvo šis nepaprastas jaunas vyras ir kas jį privedė prie tokių kraštutinių veiksmų? Korneliu Zelea Kodreanu, gimęs 1899 metų rugsėjo 13 dieną, Hūryje, mažame Rumunijos Moldavijos provincijos miestelyje. Jo tėvas, Ion Zelea Kodreanu, kelių miškininkų kartų palikuonis, buvo vidurinės mokyklos mokytojas ir aršus nacionalistas. Jo motina, Eliz Graun Kodreanu, buvo imigranto iš Bavarijos anūkė.

Tarp vienuolikos ir šešiolikos metų amžiaus, Kodreanu lankė garsiąją karo mokyklą Manastirea Dealului, vienuolyne ant kalnelio. Ten jis išmoko kareiviškų drąsos, disciplinos ir tylumo dorybių. Kodreanu įgimti gabumai vadovavimui ir organizavimui buvo sustiprinti iš išvystyti akademijoje ir jis įgijo skonį sunkiam darbui ir pasiaukojimui. Vienuolyne, kaip jis vėliau rašė, jis „išmoko mylėti tranšėją ir niekinti saloną.“

Kai Rumunija paskelbė karą Austrijai-Vengrijai 1916 metų rugpjūtį, Kodreanu, nebūdamas pakankamo amžiaus stoti į kariuomenę, paliko namus ir prisidėjo prie savo tėvo fronte, kur vyresnysis Kodreanu vadovado pėstininkų būriui. Kodreanu dalyvavo puolime ir po jo sekusiame traukimęsi per šiurkščią Transilvanijos žemę, kol jo tėvas jam neliepė grįžti namo. Kai Pirmasis Pasaulinis karas pasibaigė 1918 metais, Kodreanu buvo karininkas-kadetas pėstininkų apmokymų stovykloje.

Tačiau, kai Kodreanu atvyko į Iasą, jis rado miestą ir jo universitetą griaunamą streikų ir demonstracijų. Darbininkai, varginami netikusių darbo sąlygų ir menkų atlyginimų pasidavė komunistų agitatorių malimui, kurie pripildė jų galvas vizijomis, kad už pasienio, Rusijoje, yra statoma pažadėtoji žemė. Universitete daugelis studentų ir profesorių buvo atviri marksistai.

Iš tiesų, Iaso situacija buvo nesuprantama, ypač jaunam patriotui kaip Kodreanu. Visų rumunų susivienijimas Didžiojoje Rumunijoje po Pirmojo Pasaulinio karo šimtus metų buvo nacionalistų troškimas. Nepaisant to, inteligentija ir darbininkai be perstojimo keikė Rumunijos karalių Ferdinandą, bažnyčią ir kariuomenę.

1919 metais taip vadinamas „Darbininkų judėjimas“ Iase buvo vadovaujamas Dr. Gelerter, kuris savo padėjėjais turėjo Galer, Špygler ir Šraiber. Jų vadovai Bukarešte, Rumunijos sostinėje, buvo Ana Pauker ir Ilic Maskovici. Visi jie, kaip ir didžioji dalis komunistų vadų Rumunijoje, buvo žydai.

Žydų revoliucionieriai Rumunijoje gaudavo moralinį peną iš savo tautiečių pasisekimų Rusijoje, kur žydai sudarė didžiąją dalį bolševikų vadų ir kadrų. Ypač įkvėpiantis buvo trumpas, krauju persisunkęs Bela Kun (gimęs Kon) ir jo žydų komisarų režimas Vengrijoje, kuris tik prieš keletą mėnesių buvo sutriuškintas Rumunijos kariuomenės įsikišimo.

Kodreanu buvo drąsus priešais išdidžius ir arogantiškus kairiuosius ir jų žydiškas vadeivas.

Pasibjaurėjęs universiteto konservatyvių studentų apatija ir bailumu, Kodreanu įstojo į mažą grupę, vadiną Nacionalinės Sąmonės Gvardija, kuri buvo įkurta ir vadovaujama Konstantin Panku, apkūnaus plieno apdirbėjo. Gvardija savo gretose turėjo rumunus iš visų klasių, prisiekusių sukurti stiprią Rumuniją, paremtą socialinės tvarkos ir išvalytą nuo rasinių atėjūnų.

Kodreanu greitai tapo Nacionalinės Sąmonės Gvardijos dominuojančia figūra. Per nesustojantį ir didvyrišką aktyvizmą jis pavertė mažąjį judėjima jėga, su kuria buvo skaitomasi Iaso gatvėse ir fabrikuose.

Valstybės monopolijų valdyboje ir Nikolinos geležinkelių tiesimo darbuose Kodreanu ir saujelė pasekėjų nepabūgo tūkstančių streikuojančių darbininkų akyse nuleisti žemyn raudonąją vėliavą ir iškelti Rumunijos trispalvę virš fabrikų. Kodreanu drąsa ir ryžtas jam nenoromis laimėjo rumunų darbininkų pagarbą ir jais manipuliuojančių žydų neapykantą.

Kodreanu ir Nacionalinės Sąmonės Gvardijos vyrai buvo toli nuo reakcionierių, norinčių palaikyti esamą socialinę tvarką. Gvardijos programa reikalavo „krikščionių nacionalsocializmo“ ir tai buvo Kodreanu aiškiai paskelbtas tikslas išvaduoti darbininkus iš žydų-bolševikų įtakos ir tada juose išvystyti stiprų nacionalinio tapatumo jausmą. Kaip sakė Kodreanu: „Nepakanka nugalėti komunizmą. Mes turime kovoti už darbininkų teises. Jie turi teisę į duoną ir garbę. Mes turime kovoti prieš oligarchines partijas, kurdami nacionalines darbininkų organizacijas, kurios gali ginti savo teises valstybės rėmuose, o ne prieš valstybę.“

Po to, kai Rumunijos valdžia sutelkė valią sutriuškinti komunistų koordinuojamus streikus ir demonstracijas, Kodreanu ir jo remėjai studentai atkreipė savo dėmesį į universitetą. 1920 metais Rumunijos universitetai ir ypač iaso, buvo perpildyti žydiškų atėjūnų. Nors žydai Rumunijoje sudarė tik penkis procentus populiacijos, daugiau kaip trečdalis Iaso studentų buvo žydai ir žydų studentai be perstojo vedė agitaciją prieš viską, kas rumuniška.

Kodreanu ir jo bendražygiai greitai davė pabaigą žydiškajam terorui studentų bendrabučiuose. Raudonieji chuliganai, kurie terorizavo studentus nacionalistus dabar buvo priversti pereiti į gynybą.

Rusiškų kepurių mada, nešiota kaip simaptizavimo bolševikams, ženklas, pradėjo trauktis po to, kai Kodreanu su savo draugais pradėjo kulti taip pasipuošusius studentus ir deginti jų revoliucinius galvos apdarus.

Studentų streikas, vadovautas žydo Špygler, buvo sužlugdytas, kai Kodreanu grupė paėmė valgyklą ir neįleido streikuojančių studentų, nes „tas, kas nedirba, tas nevalgo.“

Kai žydams priklausantys laikraščiai Iase, Opinijoje ir Lunejoje užsipuolė karalių Ferdinandą ir įžeidė Kodreanu, jaunasis nacionalistas vedė grupę reidui į laikraščių spaustuves, kur jis ir jo pasekėjai sugadino spausdinimo aparatūrą.

1922 metais, kai Kodreanu baigė universiteto teisės fakultetą, jis beveik savo vieno rankomis buvo atvertęs iaso universitetą į nacionalistinių nuotaikų bastioną. Tuolabiau, Kodreanu remėjai skleidė pro-rumuniškas ir antižydiškas idėjas mokyklose ir universitetuose po visą šalį.

Kodreanu nusprendė tęsti savo studijas politinėje ekonomikoje. 1922 metų rudenį jis nuvyko į Vokietiją ir užsiregistravo Berlyno universitete. Berlyne jis susikontaktavo su vokiečių nacionalistais ir tai buvo tomis dienomis, kai jis pirmąkart išgirdo apie Adolfą Hitlerį, kurį jis laikė bendraminčiu nacionalistu ir savo tautos gelobėtoju.

Kodreanu studijos Vokietijoje buvo staiga nutrauktos. 1922 metų gruodžio 10 dieną rumunų universitetų studentai išėjo streikuoti, reikalaudami ne tik geresnio maisto ir gyvenimo sąlygų, bet taip pat apribojimą skaičių žydų, galinčių būti priimtais į universitetus.

Kodreanu parskubėjo atgal palaikyti streikuojančius studentus. Streikas tęsėsi mėnesius, nepaisant liberalaus valdžios naudojimosi policija ir reguliariaja kariuomene.

Streiko metu Kodreanu tapo įsitikinęs, kad pribrendo laikas nacionalistinio judėjimo, kuris kreiptųsi į visus rumunų luomus, sukūrimui, vietoje to, kad apsiriboti studentais. Kartu su profesoriumi A. C. Kuza iš iaso universiteto, Kodreanu įkūrė Krikščionių Nacionalinės Gynybos Lygą 1923 metų kovo 9 dieną.

Vos po trijų savaičių po to, kai Rumunijos Nacionalinė Asamblėja parodė kovongo nacionalistinio, antižydiško judėjimo reikalingumą, pakeisdama konstituciją taip, kad būtų leidžiama beveik kiekvienam žydui šalyje tapti piliečiu. Kai Kodreanu išgirdo šias naujienas, jis ėmė verkti. Nacionaliai mastantys rumunai buvo apstulbinti.

Buvo paprasta priežastis pasibaisėjimui asamblėjos savavališkam peoplgiui. Rumunijos žydai buvo akivaizdžiai svetimkūnis nacionaliniame organizme. Jie skyrėsi nuo rumunų, tiek savo kalba, apranga, papročiais, religija, rase ir dvasia. Nei jie ruošėsi keisti savo būdą: tai buvo rumunai, kuriuos reikėtų keisti tam, kad jie įtiktų jiems.

Rumunijos žydai nebuvo patenkinti, teršdami šali marksizmu. Nuo ankstyvojo devynioliktojo amžiauskontroliavo Rumunijos finansus, komerciją ir pramonę. Kaip pasakė istorikas Leon Sahar, su charakteringa žydiška arogancija: „Antisemitizmui nereikėjo didesnio stimuliavimo mažoje, netolerantiškoje Rumunijoje.“ Žydai sudarė tik vidurinę klasę, praktiškai vienintelę inteligentišką klasę ir šalies komercija pasitoviau pereidavo jų rankomis. Jie buvo karčiai nekenčiami rumunš valstietijos.

Po to, kai Rumunija atgavo nepriklausomybę iš Osmanų imperijos 1879 metais, Rumunijos valstybės vyrai ir inteligentai bandė ten gyvenančiams žydams jokiomis sąlygomis nesuteikti pilietybių. Spaudimas iš Europos galingųjų šalių, visada norinčių patenkinti savo žydus finansininskus, privertė Rumunijos valdžią pripažinti teorinę žydų teisę į pilietybę. Tačiau, kadangi tinkamumas priklausė nuo tarnybos Rumunijos kariuomenėje, arba pripažinto asmens aukšto moralinio charakterio, nedaugelis žydų tetapo piliečiais.

Nepaisant to, žydų ekonominė valdžia pamažu augo. Per metus kai Kodreanu siekė kovoti prieš jų įtaką, Rumunijos žydams priklausė beveik visi šalies bankai ir laikraščiai. Liberalusis istorikas Eugen Veber yra pažymėjęs, kad tame periode 80% bankų darbuotojų ir 70% žurnalistų buvo žydai, kaip 139 ir 142 Bukarešto fondo biržos narių buvo žydai.

Jų rankose esanti Rumunijos ekonomika leido žydams naudotis įgyta valdžia ir šalies politinėje sistemoje. Didesnės partijos – liberalai, Valstiečių partija, vadovaujama karo didvyrio, Generolo Averesku ir agrarinė partija – visomis buvo galima pasikliauti, ginant žydiškus interesus. Šios partijos tapo tokios deformuotos savo tarnavimo žydams, kad buvo vargiai įmanoma jas atskirti. Kaip rašė Kodreanu: „Fundamentaliai tarp jų nebuvo jokių skirtumų, išskyrus asmeninių interesų formas – tas pats dalykas skirtingose formose. Jie netgi neturėjo pasiteisinimo išsiskiriančiomis nuomonėmis. Vienintelė jų motyvacija buvo asmeninės naudos religija.

Nepaisant Kodreanu ir jo remėjų pastangų, studentų streikas nepavyko. 1923 metų rudenį Rumunijos studentai grįžo mokytis. Jie laimėjo kelis materialinius pagerinimus, bet valdžia nedarė jokių konsesijų dėl žydų, besiveržiančių į universitetus ribojimo.

Pilni nevilties dėl nepavykusio studentų streiko, palydėto pilietinių teisių suteikimo žydams atėjūnams, Kodreanu ir Ion Mota, jaunas nacionalistas iš Transilvanijos, suplanavo pasikėsinimų planą, kuris baigėsi išdavyste ir areštu.

Savo teisme, Bukarešte, Kodreanu prisiėmė pilną atsakomybę už planą. Silpnas persekiojimas ir akivaizdi prisiekusiųjų simpatija, visų gimusių rumunais, laimėjo jam ir jo bendražygiams išteisinimą. Tik Mota liko kalėjime: pirmą teismo dieną jis nušovė išdaviką jo kameroje.

Kodreanu grįžo į Iasą ir tęsė savo darbą, organizuojant Krikščionių Nacionalinės Gynybos Lygą. Stokodami finansų ir darbo jėgos, Kodreanu ir Kryžiaus Brolija, kaip buvo žinomas Lygos jaunimo padalinys, pradėjo statyti susirinkimų pastatą Ungene už kelių mylių nuo Iaso. Vaizdas su sunkiai dirbančiais viduriniosios klasės studentais, su kirviais ir kastuvais, buvo kažkas beveik negirdėta Rumunijoje iki to laiko. Tai turėjo didžiulį poveikį vietiniams kaimiečiams. Daugelis jų prsidėjo ir, tuo pačiu, jie pradėjo sužinoti apie Kodreanu idėjas Rumunijos regeneravimui.

Tačiau Kodreanu ir jo remėjai nebuvo ilgam palikti ramybėje. Praėjus trejoms savaitėms nuo statybų projekto Ungene pradžios, jaunieji brolijos vyrai buvo apsupti, suimti ir nutempti į Iaso policijos būstinę. Jie buvo mušami ir kitaip skriaudžiami. Tik nemažo vedančių Iaso piliečių skaičiaus įsiterpimas užtikrino jų paleidimą.

Kodreanu ir profesorius Kuza paprašė Vidaus reikalų ministro pašalinti iš pareigų atsakingą pareigūną, policijos prefektą, Manciu. Manciu net nebuvo įspėtas, o vietoje to, jis buvo apdovanotas ir paaukštintas. Iaso žydai parodė savo pritarimą, nupirkdami jam automobilį.

Po kelių mėnesių, 1925 metų spalio 25 dieną, Manciu vėl susidūrė su Kodreanu, šį kartą, teismo salėje, kurioje Kodreanu ruošėsi ginti studentą, kuris buvo suimtas policijos reido metu, statybose Ungene. Apsuptas savo žandarų, Manciu užšoko ant Kodreanu. Šį kartą Kodreanu atsisakė būti pažemintas. Jis išsitraukė savo revolverį ir nušovė policijos prefektą.

Kodreanu buvo teisiamas Tunul Severin, kraštutiniuose Rumunijos pietvakariuose, kaip įmanoma toliau nuo Moldavijos, kurioje simpatijos Kodreanu buvo ypač stiprios. Nepaisant to, teismas, susirinkęs dideliame teatre, buvo pripildytas tūkstančių Kodreanu remėjų. Vedantys rumunai liudijo Kodreanu naudai, kol valstybės liudininkai stenėjo neįtikinamus Manciu žiaurumo neigimus. Užtrukę dvidešimt penkias minutse, prisiekusieji Kodreanu išteisino.

Kodreanu apribojo savo politinę veiklą sekantiems vieneriems metams. Netrukus po teismo dėl Manciu, jis vedė Eleną Ilinoiu. Jis ir jo nuotaka nuvyko Prancūzijon, kurioje Kodreanu pratęsė savo studijas Grenoblio universitete ir įgijo politinės ekonomikos dakturatūrą.

1927 metų gegužę Kodreanu sugrįžo į Rumuniją. Krikščionių Nacionalinės Gynybos Lyga skilo į dvi dalis ir profesorius Kuza netrukus išvarė savo oponentus iš Lygos.

Atotrūkis tarp Kuzos ir Kodreanu jau kurį laiką augo. Kuza iš esmės buvo konservatyvus ir, nepaisant jo doktriniško antisemitizmo, jis pasirodė daugiau, negu vienąkart linkęs bendradarbiauti su pripažintomis politinėmis partijomis. Lyga taip pat kentėjo nuo jo organizacinių gebėjimų trūkumo.

Kodreanu ir keli nepalaužiami draugai pasitraukė iš profesoriaus Kuzos vadovaujamos Krikščionių Nacionalinės Gynybos Lygos. 1927 metų birželio 24 dieną, nedideliame susirinkime bute, Iase, Kodreanu paskelbė naują judėjimą: Arkangelo Mykolo Legioną.

Legionas neturėjo jokios politinės programos. Kaip rašė Kodreanu: „Ši šalis miršta nuo vyrų stygiaus, ne nuo programų stygiaus... tai, kitaip tariant, yra, kad mums reikia ne programų, o vyrų, naujų vyrų. Nes žmonės, būdami kokie yra šiandien, suformuoti politikų ir užnuodyti žydiškos įtakos, sugadins net geriausias politines programas.

Kodreanu įsivaizdavo Legioną kaip šių naujųjų vyrų sukūrimo mokyklą, naują Rumunijos aristokratiją, herojų kartą. Legiono vyrai turėjo pasižymėti meile Dievui ir šaliai, tarpusavio ištikimybe ir džiaugsmingu pareigų ir auko priėmimu.

Taigi, Kodreanu suvokė, kad dvasinė revoliucija buvo politinės revoliucijos sąlyga, jei ji sukurtų bet ką su išliekamąja verte.

Be stiprios organizacinės struktūros, Legiono tikslai teliktų banalybėmis. Ir čia Kodreanu parodė savo genijų. Jis Legioną suorganizavo pagal hierarchinę tvarką. Kiekviename lygyje, nuo eilinio padalinio, lizdo, iki miestelio, miesto, rajono ir regiono grupių iki Kapitono, kokiu Kodreanu buvo pradėtas vadinti. Vadas patvirtindavo save ne per rinkimus, bet pajėgumu ir drąsa.

Fundamentalusis legionierių padalinys, lizdas, turėdavo nuo trijų iki trylikos narių. Jis susidėjo iš žmonių, kurie jau jautėsi taip pat, bet kurie buvo išmokyti disciplinos, veikiant už bendrą tikslą. Šitam tikslui lizdų vyrai žygiuodavo ir dainuodavo kartu, platino propagandą ir rengdavo savaitinius susirinkimus. Taip pat svarbu buvo tai, kad jie padėdavo nuskurdusiems valstiečiams gausiais savanoriško darbo projektais.

Legionas pamažu augo. Kodreanu buvo kategoriškai nusiteikęs prieš masinio masto verbavimą, kuris galėtų pakenkti Legiono standartams. Iš pradžių universitetų studentai buvo linkę pasilikti labiau pripažintose nacionalistų grupėse. Legionui pradžioje geriau sekėsi pritraukti vidurinių mokyklų mokinius ir tuos, lankančius komercinius ir techninius institutus.

Lizdai buvo kruopščiai sukuriami ir padaromi savarankiškais. Pirmą Moldavijoje ir Bukovinoje, paskui Transilvanijoje ir Valachijoje, Legionas įgavo jėgų. Netrukus Kodreanu buvo pozicijoje kreiptis į užmirštus Rumunijos vyrus ir moteris – valstiečius.

Niekas kaimuose nebuvo nenukentėjęs nuo sistemos ir sistemos žydiškųjų šeimininkų. Nepaisant staigios žemės reformos programos po karo, valstiečiams trūko įrankių, gyvulių ir kito reikalingo kapitalo. Priversti skolintis pinigus tam, kad išgyventi, jie buvo užguiti baisių skolų palūkanomis iš žydų lupikautojų. Žydų medienos kompanijos iškirto miškus, kurie kadaise buvo bendras valstiečių turtas ir žydų spekuliantai pagrobdavo jų žemes, ištikdavus nelaimei. Maisto stygius ir ligos buvo plačiai pasklidusios. Jeigu buvo kažkokios paguodos, randamos ūžeigoje, ji būdavo sumažinama fakto, kad ten, irgi, savininkas beveik visada būdavo žydas.

Pradžioje valstiečiai su Legionu elgėsi įtariai. Jie buvo nuvilti daugelį kartų nuo karo. Generolo Aceresku režimas, kurį iš pradžių valstiečiai rėmė su didžiuliu entuziazmu pasirodė nė kiek nesiskiriantis nuo kitų politikų. Panašiai, Valstiečių partijos politika praktikoje buvo identiška su „laissez-faire“ liberalų politika. Politikai parodydavo rūpestį valstiečių problemoms tik rinkimų metu, kai jie atvykdavo į kaimus savo limuzinais, pasakydavo gražias kalbas, pilnas dangiškų pažadų ir nurūkdavo.

Kodreanu ir jo legionieriai greitai išsklaidė kaimo žmonių abejones. Jie nedalino jokių pažadų ir neprašė paramos. Vietoje to, jie įžygiuodavo, arba arkliais įjodavo į kaimus, dainuodami Rumunijos didvyriškos praeities dainas, jie sukūrė savo draugystę su nuskurdusiais žemdirbiais, prisidėdami ir padėdami kame tebūdavo jiems reikalingi. Lizdai kasė griovius, tvarkė tvoras, remontavo namus ir padėdavo nuiminėti derlių. Žaliamarškiniai legionieriai šnekėjo apie ateinančią Rumuniją, kurioje visi turės savo vietą, ne pagal turtą, ar išsimokslinimą, o pagal savo charakterį ir savo tikėjimą.

1931 metais Legionierių judėjimas jau buvo pakankamai stiprus dalyvauti rinkimuose. Savo rinkiminiame manifeste Kodreanu apibendrino nacijos sunkumus: „Niekas, kas turi akis, negali nepastebėti, kad ši turtinga šalis tapo griuvėsiais. Valstiečių namai ir žemės – nelaimingų žmonių, raudojančių žmonių saujelė – rajonai, regionai, pliki kalnai, neišdirbtos lygumos, kurios nebeišaugina nieko netrutingam, nelaimingam valstiečiui – viskas yra griuvėsiuose. Valstybės biudžetas ir visa šalis yra sužlugdyta.

Ir virš šitų griuvėsių, išsibarščiusių visoje Rumunijos žemėje, yra gauja negarbingų vyrų, silpnapročių ir begėdiškų plėšikų, pasistačiusių rūmus, ignoruodami šalį, kuri kankinasi iš skausmo, tyčiodamiesi iš visų kentėjimo, nuskurdęs, vargingas rumunų valstieti.“

„šlykštesnis, skausmingesnis ir nedoras vaizdas niekada nebuvo regėtas pasaulyje. Milijonai būstų yra naikinami, po griuvėsiais sutraiškydami nesuskaičiuojamus Dievo paliktus žmones, kurie nebeturi nieko, išskyrus ašaras. Vainikuoti šią gėdą, niekšų, kurie apiplėsš šią žemę ir ištuštino mūsų šalies iždą, rūmai kyla didžioje ironijoje ir patyčioje.“

Rinkimai nebuvo sėkmingi. Valdančios partijos darė viską savo galioje, kad sunaikintų Legioną ir jo padalinį, Geležinę Gvardiją, kuri buvo sukurta praėjusiais metais kaip Legiono kovinis sparnas. 1931 metų sausį valdžia uždraudė Legioną po to, kai studentas nacionalistas, nepriklausantis Legionui, pasikėsino nužudyti ministrą. Nors teismai apgynė Kodreanu ir jo judėjimą, Legiono rinkiminė kampanija buvo efektyviai nuslopinta ir jokie legionieriai nebuvo išrinkti į asamblėją.

Žydai ir jų rumunai pakalikai negalėjo ilgam sulaikyti Legiono populiarumo augimo. Ir Kodreanu, ir jo tėvas, laimėjo papildomus rinkimus, darytus Moldavijoje, 1932 metais ir Legionas pateko į asamblėją.

Augant palaikymui Legionui, jo žydiški preišininkai tapo mažiau atsargūs, pažeidinėdami demokratinio proceso taisykles, kurioms Kodreanu tarimai sudarė grėsmę. Kaip istorikas Eugen Vėber, tikrai nesimpatizuojantis Legionui, rašė apie žydų valdomą Rumunijos santvarką: „Prieš bet kokią grėsmę nusistovėjusiai tvarkai jos remėjai veikė visomis turimomis priemonėmis, kad ir kokiomis žiauriomis, kad ir kokiomis nelegaliomis: armija, policija, teismai, tiek kariniai, tiek ir civiliniai, administracinis aparatas su visomis bauginimo ir priekabų galimybėmis buvo panaudojams prieš tuos, metusius įššūkį sistemai.“

1933 metais liberalioji Ion Duka valdžia, spaudžiama jos užsienio reikalų ministro, Nikolae Titulesku, vieno iš pagrindinių žydijos agentų Rumunijoje, dar kartą uždraudė Legioną. Tai buvo pasekta neišvengiamų masinių areštų: tūkstančiai legionierių buvo įkalinti koncentracijos stovyklose. Tačiau vis dar buvo garbingų vyrų Rumunijos teisinėje sistemoje. Tik Dukos budeliai buvo pripažinti kaltais, Kodreanu ir jo legionieriai buvo pripažinti nekaltais.

Kitus trejis metus Legionierių judėjimo jėga ir prestižas augo. Kodreanu organizavo darbininkų padalinį miestuose, kuris su laiku išaugo iki trylikos tūkstančių narių. Legionieriai palaikė ryšius su kitais Europos nacionalistų judėjimais. Legionierių būriai kovojo prieš bolševizmą Ispanijoje (Ion Mota, Kodreanu dešinioji ranka, žuvo ten).

1937 metų gruodžio rinkimuose Legiono rinkiminis frontas, „Viskas už Tėvynę“, tapo trečioje vietoje stipriausia šalies partija. Legionierių sėkmė, palydėta didžiulių nuostolių, kuriuos patyrė sistemos partijos, pakėlė galimybę koalicinei valdžiai, vadovaujamos Kodreanu.

Vienas vyras stojo jo kelyje: karalius Karolis II, pagal konstituciją turintis teisę priimti, arba atmesti Nacionalinės Asamblėjos pasiūlytus ministrų kabinetus. Karolis buvo autoritarinės pakraipos, bet silpno charakterio. Jo nesantuokinė afera su žyde, Magda Lupesku (tikroji pavardė, Volf), kaip ir jo ekstrevagantiškumas ir godumas, pasibaigė tuo, kad jo tėvas, karalius Ferdinandas, iš jo atėmė paveldėjimo teisę. Po Ferdinando mirties, Karolis iš Pranūzijos sugrįžo į Rumuniją 1930 metais. Su valdančiųjų partijų palaikymu, jis nuvertė savo sūnų, Michaelį ir pasivadino karaliumi Karoliu II su Magda Lupesku kaip karaliaus palydove. Dabar Rumunijos žydai rišo savo viltis su Karolio godumu ir pasileidimu, ir su įtaka, kurią jo žydė ponia turėjo silpnavaliam monarchui.

Paskatintas savo svetimtaučių patarėjų, Karolis veikė sumaniai ir klastingai. Jis atsisakė priimti bet kokią valdžią, į kurią įėjo Legionas. Įgaliojęs silpną dešiniąją partiją sudaryti prižiūrinčią valdžią, karalius Karolis užgrobė valdžią sau ir savo žydiškiems valdovams 1938 metų vasarį. Buvo sukurta marionečių valdžia, tariamai vadovaujama Bukarešto stačiatikių patriarcho. Varomoji jėga administracijoje buvo teisingumo ministras, negailestingasis Armand Kalinesku.

Kalinesku nedelsiant įsakė suimti legionierius. Nepaisant to, kad Kodreanu išformavo savo judėjimo politinį sparną ir jo tvirto atsisakymo imtis smurtinių veiksmų prieš neteisėtą režimą, jis buvo suareštuotas, nuteistas ir pripažintas kaltu už sąmokslą prieš valstybę, įtaisytame teisme, rengtame priešais karinį teismą. Jis buvo nuteistas dešimčiai metų laisvės atėmimo ir sunkiųjų darbų.

Nepaisant Kodreanu įkalinimo, jo milžiniškas moralinis autoritetas ir toliau įkvėpdavo uždraustus ir persekiojamus legionierius. Žydai troško jo kraujo. Magda Lupesku, kaip šiuolaikinė Estera, ragino savo meilužį jį nužudyti.

1938 metų lapkričio 28 dieną, vidury nakties, Kodreanu ir trylika jo legionierių buvo išvesti iš savo kamerų Raumnikul-Sarat kalėjime. Iš ten jie buvo nuvežti į mišką. Ten, rankomis už nugarų, jie buvo pasmaugti pagal Talmudo ritualą. Jiems mirus, žudikai jiems peršovė pakaušius. Jie pasakojo, kad jie neva bandė pabėgti.

Kodreanu žudikai turėjo nedaug laiko džiaugtis savo triumfu. Po dvejų metų Kalinesku buvo negyvas, nužudytas legionierių ir karalius Karolis, kurio svyruojanti užsienio politika baigėsi Rumunijos pasidalinimu tarp Rusijos, Vengrijos ir Bulgarijos, buvo priverstas atsistatydinti. Jis ir Magda Lupesku Rumuniją paliko amžinai.

Karaliaus Karolio režimas buvo pasektas trumpalaikės legionierių valdžios. Legiono socialinis aktyvizmas ir revoliucinis idealizmas jį darė nenaudingu stipriems režimo vyrams. Maršalas Ion Antonesku, kuris tik formaliai buvo Legiono narys, tvirtai vadovaudamas kariuomenei, sugebėjo nuversti Legioną 1941 metų vasarį.

Legionierių judėjimo nuvertimas toli gražu nereiškė Legiono galą. Pavieniai legionieriai kovojo su pasiaukojančiu heroizmu, gindami Rumuniją nuo užkariautojų ordų iš rytų. Po to, kai Antonesku režimas kapituliavo rusmas, Legiono vyrai kovojo toliau, kiek tik galėjo. Marionečių režimas, kurį sovietai pastatė valdžion po karo (vadovaujamas žydės Ana Pauker), persekiojo, kankino ir žudė Legiono narius su sadistišku užsidegimu.

Tačiau Legionas gyvuoja toliau ir su juo gyvuoja Korneliu Kodreanu. Ištremti legionieriai visame pasaulyje palaiko gyvomis ir propaguoja Kapitono idėjas per nenuilstantį darbą, verčiant ir publikuojant. Gali būti teisingai pasakyta, kad nei vienas iš didvyriškų revoliucijos, nusiritusios per Europa 1920-aisiais, 30-aisiais ir 40-aisiais vadų atminimas nebuvo geriau pagerbtas savo pasekėjų, negu Kodreanu.

Adolf Hitler , Mein Kampf , Schutzstaffel , Waffen-SS

www.third-reich-books.com - www.zensurfrei.com

NSDAP/AO - PO Box 6414 - Lincoln NE 68506 USA http://www.nazi-lauck-nsdapao.com