Nazi Lauck NSDAP/AO

ARKANGELO MYKOLO LEGIONAS

IŠTRAUKA IŠ „MANO LEGIONIERIAMS"

KORNELIU ZELEA KODREANU

Susidūręs su ankščiau minėta situacija, aš nusprendžiau eiti nei su viena, nei su kita puse, norėdamas atsistatydinti, bet organizuoti jaunimą, prisiimant šią atsakomybę pagal savo dvasią ir protą ir toliau kovoti, nepasiduoti. Šių problemų apsuptyje ir kryžkelėje aš prisiminiau ikoną, kuri saugojo mus Vakarešto kalėjime.

Mes nusprendėme uždaryti savo gretas ir tęsti kovą po tos pačios ikonos globa. Turėdami tai galvoje, mes ją parsinešėme į savo namus Iase nuo Šventojo Spiridono bažnyčios altoriaus, kuriame ji buvo padėta prieš trejis metus.

Vakarešto grupė iš karto sutiko su mano planais. Po kelių dienų aš į savo kambarį Iase, 1927 metų birželio 24 dieną, penktadienį, pasikviečiau Vakarešto grupę ir su mumis esančius kelis studentus.

Likus keletai minučių iki susirinkimo pradžios, aš padariau įrašą tai dienai:

„Šiandien, penktadienį, birželio 24 dieną, 1927 metais (Jono Krikštytojo dieną), 10 valandą vakaro, mano vadovybėje, yra įkuriamas „Arkangelo Mykolo Legionas“. Tegul kiekvienas, kuris tiki be išlygų, stoja į mūsų gretas. Tegul tas, kuris turi abejonių, lieka nuošalėje. Aš skelbiu Rodo Milovici ikonos gvardijos vadu.“ Korneliu Zelea Kodreanu.

Pirmasis susitikimas užtruko tik vieną minutę, aš teperskaičiau minėtąjį įsakymą. Paskui visi išsiskirstė apmastyti, ar jie jautėsi pakankamai pasiryžę ir drąsūs stoti į tokią organizaciją, neturinčią jokios programos, išskyrus mano ir mano kalėjimo draugų, kaip patriotų, pavyzdį iki tol.

Net Vakarešto grupei aš daviau laiko pamastyti ir ištirti savo sažines tam, kad jie būtų tikri, ar turi abejonių, ar išlygų, nes, įstoję ir pradėję, jie turėtų eiti toliau visą likusį gyvenimą.

Mūsų asmeniniai jausmai, iš kurių gimė legionas, buvo šitokie: mūsų nedomino, ar mes triumfuosime, ar būsime nugalėti, ar mes mirsime. Mūsų tikslas buvo kitoks: vieningai eiti į priekį. Ėjimas į priekį vieningu frontu, su Dievo pagalba ir rumunų tautos teisingumu, nesvarbu, koks likimas mūsų belauktų: būti nugalėtais ir mirti, tai būtų palaimintas likimas, kuris suteiktų vaisių mūsų tautai. Profesorius Nikolai Iorga vienąkart yra sakęs: ‚Tai yra pralaimėjimai ir mirtys, kurios gali pažadinti naciją gyvenimui taip pat, kaip yra tokie triumfai, kurie gali naciją užmigdyti.“

Tą pačią naktį į tą patį registrą užrašiau ir suredagavau laišką profesoriui Kuza ir laišką profesoriui Sumulenu. Dėšimtą valandą ryto visi vakareštiečiai suėjo kartu ir nuėjo į profesoriaus Kuza namą, trečiąjį Kudresku gatvės namą. Po tiek daug metų kovų ir sunkių teismų, mes ėjome su juo atsisveikinti ir paprašyti jo atleisti mus nuo duotų priesaikų.

Profesorius Kuza priėmė mus tame pačiame kambaryje, kuriame jis stovėjo prieš dvidešimt aštuoneris metus per mano krikšto dieną. Jis stovėjo už savo stalo, o mes priešais jį. Aš jam perskaičiau šį laišką:

„Pone, mes atėjome pas jus paskutinį kartą atsisveikinti ir paprašyti jūsų atleisti mus nuo visų priesaikų, kurias mes davėme. Mes daugiau nebegalime sekti jumis jūsų pasirinktu keliu, nes mes juo nebetikime. Žygiuoti šalia jūsų be tikėjimo yra neįmanoma, nes tikėjimas buvo tai, kas skatino mūsų entuziazmą kovoje. Maldaujame jūsų atleisti mus nuo mūsų priesaikų, mes liekame kovoti vieni, geriausiu būdu, kokį mums nurodys mūsų protai ir širdys.“

Profesorius Kuza tada mums kalbėjo šitaip:

„Mano mieli draugai, aš atleidžiu jus nuo jūsų priesaikų ir patariu jums, žengiant į gyvenimą patiems, nedaryti klaidų. Nes, ypač politikoje, klaidos yra labai brangios. Jūs, kaip pavyzdį, turite Petre Kamp politines klaidas, kurios jam kainavo gyvybę. Iš savo pusės aš jums norėčiau palinkėti viso ko geriausio gyvenime.“

Tada jis kiekvienam iš mūsų paspaudė ranką ir mes išėjome. Mes manėme, kad buvo teisinga iš mūsų pusės taip pasielgti ir, kad tai buvo garbingas kelias, kurį mūsų, kaip kovotojų, orumas reikalavo pasirinkti.

Iš ten mes nuėjome pas profesorių Sumulenu, Suvalesku gatvėje, perskaitydami jam laišką, parašytą maždaug taip pat, kuriame mes informavome jį ir jo „statutorius“, kad mes negalėjome eiti ir su jais, ir, kad nuo šiol mes nusitiesime savo pačių kelią.

Palikdami jį, mes savo širdyse jautėme, kokie buvome vieniši, vieniši, kaip dykumoje, ir pradėjome tiesti kelią per gyvenimą savo pačių jėgomis.

Mes susirinkome dar arčiau prie ikonos. Kuo daugiau sunkumų mus slėgs, kuo daugiau smūgių mums bus suduota į galvas, tuo labiau mes sieksime Švento Arkangelo Mykolo apsaugos jo kardo šešėlyje. Jis mums jau nebuvo ikonos atvaizdas, bet gyvas. Ten, prie ikonos, mes keisdavomės budėdami dieną ir naktį, bedegant žvakei.

Adolf Hitler , Mein Kampf , Schutzstaffel , Waffen-SS

www.third-reich-books.com - www.zensurfrei.com

NSDAP/AO - PO Box 6414 - Lincoln NE 68506 USA http://www.nazi-lauck-nsdapao.com