Nazi Lauck NSDAP/AO

APIE PARDAVINYČIAS

VINCAS KUDIRKA

Visi gerai žinome, kad beveik iki paskutinių laikų, bentgi mūs šalyje, pirklyste krikščionys nesiversdavo. Pardavinyčios (kromai) buvo žydų rankose, ir tokiu būdu ir mažiausią pirkinėlį gaudavome vis per žydus. Taigi žydai, turėdami krikščionis naguose, naudojosi iš jų kiek įmanydami. Pirkinius duodavo niekus, imdami brangius pinigus ir da apsukdami su saikais (mieromis). Galėjo jie taip daryti, žinodami, kad krikščionys priversti pas juos pirkti. Dėl to ne dyvai, kad žydpalaikiai ant pardavinyčių taip greitai pralobdavo. Dabar jau virto kitokia gadynė. Krikščionys susiprato ir patys imasi prie pirklystės. Jau ir ponpalaikiai, ir kaimų žmonės steigia krikščioniškas pardavinyčias miestuose ir kaimuose. Iš tokios atmainos krikščionims dviguba nauda. Iš vienos pusės krikščionys (pirkliai) randa naują šaką uždarbio ant duonos kasnio, o iš kitos pusės turi naudą krikščionys pirkikai, nes, turėdami kirkščioniškas pardavinyčias, išsigelbi nuo žydų ir nuo jų neišpasakytai bjaurių suktybių. Perkratysime nors trumpai, kuo krikščioniška pardavinyčia mums naudingesnė už žydišką arba, aiškiau, kuo žydiška pardavinyčia mums negera.

1. Žydai, prilaikydami pirkinius niekus, parduoda juos per gerus. Matote, fabrikai, paleisdami į svietą savo išdirbinius, atskiria nepasisekusius, arba sugadintus ir parduoda juos kaipo atmatas už labai mažus pinigus. Žydeliai to tik laukia – nuperka tokias atmatas pigiai, o paskui parduoda brangiai kaipo gerus išdirbinius. Aš pats esmi daug kartų taip apgautas, tai tą dalyką gerai žinau. Toliau, didelės pardavinyčios, palaikiusios tūlus pirkinius, ypač gelumbes, kortus ir t. t., jei į paskirtą laiką negal parduoti, išmeta kaipo susenėjusius, t. y. sugedusius. Čia žydeliai vėl superka viską pigiai, o parduoda par naujus pirkinius. Tūlus pirkinius žydai patys perdirba, sugadina, kad jiems patiems pareitų pigiau, o parduoda per tikrus. Taip daro su arbata, tabaku ir tūlais kitais pirkiniais. O kitus pirkinius patys žydai dirba ant vietos (žinoma, netikusiai), o parduoda per fabrikinius. Gidėjau, kad dagi žvakes į katalikų bažnyčią dirbo žydai vienam Suvalkų gubernijos miestelyje, o pardavinėjo per fabriko dirbtas. Kartais žydai, ypač po didesniąsias pardavinyčias, prie niekesnių pirkinių prilaiko ir tikrus, gerus, bet žino, kada ir kam juos rodyti.

2. Man rodosi, jau nerastume tarp mūs žmogaus, nežinančio, kad tai žydiškas saikas (miera), ir nepersitikrinusio, kad žydas turi prigauti žmogų ant svaro ar saiko. Tai tikra teisybė. Žydai laiko dvejopus saikus: vienas teisingas – parodyti valdžioms, o kitas neteisingas – mieruoti pirkinius žmonėms. Tai gorčius su dvigubu dugnu, tai svaras mažesnis, tai mastas trumpesnis. Prie neteisingų mierų da žydai pataiko ir visaip mieruoti: išmanančiam mieruos vienaip, o tamsiam žmogui kitaip. Na, nuo tamsių žmonių didžiausias ir pelnas jiems. Žmonės patys šneka: „Rodos, žiūri žmogus, o tik parkas nusuka, ir gana!“

Krikščionys neturi pardavinyčiose neteisingų mierų ir su jomis žmonių neprigaudinėja.

3. žydai priguli prie nešvariausių, nevaliausių sutvėrimų. Kiekvienas žydas aplipęs purvais, suskretęs, nušašęs, apsileidęs vabalais ir t. t. Ne be reikalo lietuviai sako ant žydo: smarvė, parkas. Numesk viršutinius parėdus nuo puikiausiai apsitaisiusio žydo, o apačioje rasi suskretusį nevaliejų – jau prigimimas neatleidžia. Žydas pats apie save neapsižiūri ir neapsivalo, o juo labiau nejaučia reikalo prižiūrėti ir prilaikyti švariai pirkinius, ypač da paskirtus neapkenčiamiems goimams – krikščionims. Taigi žydų pardavinyčiose nerasime nė tvarkos, nė švarumo, o jau mažosios pardavinyčėlės tai tikri mėšlynai. Šlykštu įeiti, o da šlykščiau ką pirkti. Susivėlusi, žydelka, nuparkusi, suskretusi, pasikaso su purvina ranka nerimstančiuose plaukuose, į delną tos pat rankos nusišnypščia varvančią nosį ir tuojau su ta pat ranka paduoda pirkikui cukrų, duoną, silkę, žuvį ir kitokius valgomus daiktus. O mūs žmonelės turbūt šito neužtėmija, jes jeigu užtėmytu, tai tikrai pasibjaurėtų ir daugiau į tokią pardavinyčią neitų.

Krikščionys patys švaresni už žydus, prilaiko švariau pardavinyčias su pirkiniais, o tikrai jau parduoda pirkinį su švaresne ranka. Čia vemt neverčia.

Da aršiau, kad per tokį žydų nešvarumą persikelia ant nekaltų žmonių visokios ligos. Daktarai tvirtina, kad tankiai mūs žmonės parsineša su pirkiniais iš žydiškų pardavinyčių, limpančias ligas. Suprantamas dalykas, krikščioniškoje pardavinyčioje jau to nereikia bijotis. Švarumas tai didelis daiktas – jis reiškia žmogaus dvasią. Nešvarus, apsileidęs žmogus, kurs nesibjauri šlykščiais dalykais, greičiau nepasibjaurės ir piktą padaryti. Mūs žmonės jau taip pripratę matyti šlykščias žydų pardavinyčias, jog, įėję į krikščionišką, švariau laikomą pardavinyčią, lyg išsigąsta. Negražu baidytis švarumo.

4. Žydai pirkliai labai negražiai elgiasi su žmonėmis. Teisybė, ir jų tikėjimas liepia krikščionis niekinti. Švelniau elgiasi tik su tais, kurių prisibijo, arba kurių gerai pelno. „Durnius“, „kiaulė“, „paršas“, „jukša“ – tai papraščiausi žodžiai, kuriais žydai vaišina žmones, nepatikusius su derybomis pirkinių. Arba vėl anoji suskretusi žydelka kolioja ir bado su špyga į panosę žmonai, kuri pasirodo esanti dikta gerbiama gaspadinė, kuri leidžia vaikus į aukštus mokslus ir pas kurią užvažiuoja kunigai, ir kitokie šviesūs svečiai, o ta žmona nieko žydelkai nė nesako. Tikrai jau per didelis nusižeminimas ir visai nepritinkąs garbės apleidimas.

Krikščionių pardavinyčiose tokio pasielgimo nematysime, bjaurinimo žmonių negirdėsime, nereiks nė žemintis.

5. Yra pirkiniai, kurių prekė arba gerai, arba maždaug arčiau žinoma – juos žmonės perka tiesiog, be derybų. Vienok daugumo pirkinių prekė nežinoma visai. Čia pirklys gali užprašyti, kiek nori, o žmogus, nežinodamas, kiek verta duoti, pradeda derėtis ir tol derasi, iki pirklys nuleidžia kiek. Ant tokių derybų žydai labai daug pelno. Jie žino, nuo ko kiek užprašyti, kiek kam nuleisti, kaip su prisiega išgirti pirkinį ir apsukti galvą pirkikui, ypač prastam žmogui.

Krikščionis to nepataikys ir nors parduos su derybomis, bet niekad tiek nenuplėš, kiek žydas.

Derybos perkant yra labai negeras dalykas. Žmogus, pirkęs ką su derybomis, jeigu jau nė nerokuosime pražudyto be reikalo laiko, niekad negali būti ramus, nesa nežinai, ar neapsigavai, ar permokėjai, ar ne. Pirkinėdamas gi visada su derybomis, neįtiki paskui niekam ir, kur tik reikia mokėti pinigą, derasi. Derasi su daktaru, su kunigu, derėtųsi ir su Dievu. Per tai gadinasi žmogaus geras būdas. Krikščionių pirkinyčiose, geriau įtaisytose be derybų pirklys iš sykio paskiria pirkiniams prekę, nuo kurios jau negal nuleisti ir visada jos prisilaiko, ar perka šioks, ar toks. Atėjai į tokią pardavinyčią ir, iš sykio patyręs tikrą prekę, perki, jeigu tau nebrangu, o jeigu per brangu, paskiri pigesnį pirkinį arba visai neperki. Bet neaušini be reikalo burnos ant derybų, netrukdai brangaus laiko, grįždamas po kelis kartus da paderėti, neįsipyksti pirkliui, trukdydamas jam laiką ir t. t. ar taip ne daug geriau? O da ir kita nauda: nusipirkai ką ir nerūpi, nes žinai, kad per daug nepermokėjai. Suprantamas dalykas, pirklys nepaskirs aukštesnių prekių, kaip pas kitus, nes per tai galėtų nubaidyti nuo savęs pirkikus. Būtų labai geistina, kad mūs lietuviškose pardavinyčiose kiek galima pirkliautų be derybų ir atpratintų žmones nuo to žydiško būdo.

6. Žydams labai neparanku, kad krikščionys pradeda pirkliauti. Dėl to gi, kur tiktai atsiranda tarpe jų nauja krikščioniška pardavinyčia, stengiasi ją prapuldyti: jeigu neuždega ar kaip kitaip su sykiu nepražudo, tai varo konkurenciją. Papraščiausiai savo pardavinyčiose iš sykio sumažina pirkinių prekes, kad atitrauktų pirkėjus. Išmintingi žmonės suptanta tą dalyką ir neliauja pirkę toliaus krikščioniškose pardavinyčiose, nors matomai pas žydus būtų galima būtų gauti pigiau. O neišmanėliai tuojau šoka prie žydų, džiaugdamiesi iš pigumo, bet baisiai apsigauna, nes nejunta užtaisytų žydiškų slastų. Žydai, numažinę prekes, griebiasi visokių išmislų, kad jiems patiems pirkinys pareitų da pigiau ir, parduodami neva pigiau, paima brangiau – ant to da uždirba. Neturėdamas daug vietos, paminėsiu čia tik vieną naujausią atsitikimą, apašytą gazietuose. Mieste Olkuše (Lenkijoje) žydai, varydami su krikščioniška pradavinyčia konkurenciją, pradėjo maišyti prie malto cukraus krakmolą, o prie žibalo, atsiprašant, myžalus. Žinoma, iki nesugavo, galėjo tuos pirkinius pardavinėti labai pigiai, o neišmanėliai tai taipgi laimėjo, pirkdami pigiau, nei pas krikščionį.

7. Jau ir iš to trumpo perkratymo numanu, kad krikščioniška pardavinyčia mums geresnė, naudingesnė iš viso ko. Apie tai daug galima būtų prirašyti, bet prie to, ką aš priminiau, patys galite nuo savęs atsiminti daugelį pavyzdžių, kuriuos esate perleidę su žydais.

Taigi turime stengtis įkurti krikščioniškas pardavinyčias ten, kur reikalingos, o tąsias, kurios jau įkurtos, privalome prilaikyti, viską ten pirkdami – taip, kaip žydai prilaiko žydiškas.

Krikščionys juk pirmiau turi remti krikščionių pusę, o ne žydų, kurie krikščionių neapkenčia ir daug yra išsiurbę iš jų kraujo.

Da gali man kas pasakyti: tai tarp krikščionių pirklių atsiras da bjauresnių už žydą. Teisybė, tarp krikščionių pirklių rasime ir neteisingų, bet tarp pirklių žydų visai nerasime teisingų.

8. Suvalkų gubernijos krikščioniškos pardavinyčios yra jau daugelyje vietų. Jau tik Naumieščio pavietyje turime keletą. Yra pašventinta ir atidaryta nauja krikščioniška pardavinyčia pačiame Naumiestyje. Toji pardavinyčia prilaiko popierą, tabaką, visokius maistui tinkamus ir šiaip reikalingiausius prie namų dalykus. Pardavinyčia dikta, graži, tinka ir ponams, ir prastiems žmonėms. Eikite tik ir pirkite, o žydų suktybėms nepasiduokite!

 

Adolf Hitler , Mein Kampf , Schutzstaffel , Waffen-SS

www.third-reich-books.com - www.zensurfrei.com

NSDAP/AO - PO Box 6414 - Lincoln NE 68506 USA http://www.nazi-lauck-nsdapao.com