Nazi Lauck NSDAP/AO

ADOLFAS HITLERIS

KALBA PRIEŠ MIUNCHENO TEISMO SALĘ

1924 METŲ VASARIO 26 DIENĄ

Man atrodo keista, kad vyras, kuris, kaip kareivis, buvo šešis metus pripratęs prie aklo paklusnumo, turėtų staiga atsidurti konfilkte su vastybe ir jos konstitucija. Šito priežastys kyla iš mano jaunystės dienų. Kai man buvo septyniolika metų, aš atvykau į Vieną ir ten aš išmokau nagrinėti ir stebėti tris svarbius klausimus: socialinį klausimą, rasinę problemą ir, pagaliau, marksistų judėjimą. Aš palikau Vieną tvirtu antisemitu, mirtinu marksistinės pasaulėžiūros priešu ir vokiečių nacionalistu savo politinių principų atžvilgiu. Ir nuo tada aš žinojau, kad vokiškasis vokiškosios Austrijos likimas bus iškovotas ne tik Austrijos, bet ir Vokietijos, ir Austrijos kariuomenėse. Aš įstojau į Vokietijos kariuomenę.

Kai 1918 metų lapkričio 7 dieną buvo paskelbta, kad Miunchene prasidėjo revoliucija, aš iš pradžių tuo nepatikėjau. Tuo metu manyje kilo ryžtas paskirti save politikai. Aš išbuvau sovietų periodą ir, kaip opozicijos jiems pasėkme, aš susipažinau su Nacionalsocialistų Vokiečių Darbininkų Judėjimu (Vokiečių Darbininkų partija), kuriam tuo metu priklausė šeši nariai. Aš buvau septintasis. Aš save susiejau su šia partija ir ne prie vienos iš didžiųjų politinių partijų, kuriose mano galimybės būtų buvusios geresnės, kadangi nei viena iš kitų partijų nesuprato lemiamosios, fundamentaliosios problemos.

Marksizmą aš suprantu kaip doktriną, kuri savo principais neigia asmenybės vertės idėją, kuri individualią energiją pakeičia masėmis ir, taipogi, atlieka mūsų kultūrinio gyvenimo sunaikinimą. Šis judėjimas panaudojo velniškai efektyvius metodus ir naudojo didžiulę įtaką masėms, kuri per trijų, ar keturių dešimtmečių laikotarpį negalėtų turėti jokio kito efekto, išskyrus tai, kad individas taptų savo paties brolio priešu, tuo pačiu metu, vadindamas prancūzą, anglą, ar zulūsą savo broliu. Šis judėjimas išsiskiria nepaprastu teroru, kuris yra paremtas masinės psichologijos žiniomis.

Vokietijos revoliucija yra revoliucija ir, taipogi, valstybės išdavystė, yra gerai žinoma, kad tokia išdavystė visuomet lieka nebaudžiama.

Mums tai buvo purvinas nusikaltimas prieš vokiečių tautą, dūris į vokiečių nacijos nugarą. Vidurinioji klasė prieš tai nepakėlė ginklų, nes ji nesuvokė visos revoliucijos. Buvo privalu pradėti naują kovą prieš marksistinius tautos mulkintojus, kurie net nepriklauso vokiečių tautai – tame maksistų problema yra susijusi su rasine problema, sudarydama vieną iš svarbiausių ir sudėtingiausių mūsų laikų klausimų.

Aš asmeniškai pradžioje laikiau prarastą poziciją. Tačiau per kelių metų bėgį mes iš nedidelio šešių vyrų būrio sukūrėme judėjimą, kuris dabar jungia milijonus ir kuris, visų pirma, pavertė plačiasias mases nacionalistiškomis.

1923 metais atėjo bjaurus ir piktinantis skandalas. Taip anksti kaip 1922 metais mes jau pamatėme, kad Ruras netrukus bus prarastas. Prancūzijos tikslas buvo ne tik susilpninti Vokietiją, neleisti jai būti galinga, bet ją suskaldyti į mažas valstybes tam, kad Prancūzija galėtų laikyti Reino pasienį savo rankose. Po visų valdžios abejojimų dėl mūsų silpnumo, mes žinojome, kad prarasime, be Saro ir aukštutinės Silezijos, trečiąjį mūsų anglių regioną, vieną po kito.

Tik ugningas, brutualus fanaticizmas būtų galėjęs išgelbėti situaciją. Reicho valdžia turėjo leisti šimtams tūkstančių jaunų vyrų, kurie pylėsi iš Ruro į Reichą po senosiomis juodomis-baltomis-raudonomis spalvomis, piltis kartu galinga nacionaline banga. Vietoje to, šie jauni žmonės buvo parsiųsti namo. Pasipriešinimas, kuris buvo organizuotas, buvo už atlyginimus, nacionalinis pasipriešinimas buvo nužemintas į apmokėtą visuotinį streiką. Buvo pamiršta, kad užmokeščiu, ar abejingumu priešininko, kaip Prancūzija, nebus atsikratyta.

Mūsų jaunimas – ir tebūnie tai išgirsta Paryžiuje – teturi vieną mintį: kad ir vėl galės ateiti diena, kai mes būsime laisvi. Mano požiūris yra toks: aš mieliau matyčiau Vokietiją tapusia bolševikine ir būčiau pakartas, negu matyčiau ją sunaikintą prancūzų kardo valdžios. Pasirodė, kad išdavikai buvo stiprūs, kaip niekada. Su pasididžiavimu aš pripažįstu, kad mūsų vyrai buvo vieninteliai, pasipriešinę Rurui. Mes ketinome rengti keturioliką mitingų ir pradėti propagandos kampaniją visoje Vokietijoje su šūkiu „ŠALIN RURO IŠDAVIKUS!“. Bet mes buvome nustebinti šių masinių mitingų uždraudimu. Aš sutikau poną von Kahr 1920 metais. Kahr man padarė sažiningo pareigūno įspūdį. Aš jo paklausiau, kodėl keturiolika masinių mitingų buvo uždrausti. Priežastis, kurią jis man pasakė negalėjo išsilaikyti virš vandens. TIKROJI PRIEŽASTIS BUVO KAI KAS, KAS NEGALĖJO BŪTI ATSKLEISTA.

Nuo pat pirmosios dienos, priežodis buvo: NERIBOTA KOVA PRIEŠ BERLYNĄ.

Kova prieš Berlyną, kaip ją vestų Dr. von Kahn, yra nusikaltimas. Reikia turėti drąsos būti logiškam ir matyti, kad kova turi būti įtraukta į vokiečių nacionalinį pakilimą. Aš sakiau, kad viskas, kas tebuvo padaryta iš tos kovos buvo Bavarijos sprendimas atmesti Berlyno reikalavimus. Bet žmonės tikėjosi kai ko daugiau, negu alaus kainų sumažinimo, pieno kainos reguliavimo ir sandeliuojamo sviesto konfiskavimo ir kitokių panašių neįmanomų ekonominių pasiūlymų. Pasiūlymų, kurie sukelia norą paklausti: kas yra genijus, duodantis juos? Keikvienas nepasisekimas galėtų tik dar labiau įsiutinti mases ir aš tai pažymėjau, kai žmonės dabar tik juokiasi iš von Kahr sprendimų, vėliau jie prieš juos sukiltų. Aš pasakiau: „Arba jūs užbaigiate darbą – ir tada tebus likusi politinė ir karinė kova. Kai pereinate Rubikoną, turite žygiuoti į Romą. Arba, jei nenorite kovos, tada belieka kapituliacija...

Tada kova pasuko šiaurėn, ji negalėtų būti vadovaujama grynai bavariškos organizacijos... Aš pasakiau: „Vienintelis vyras, galintis vadovauti, yra Liudendorfas“.

Aš pirmąkart mačiau Liudendorfą 1918 metais kovos lauke. 1920 metais aš su juo pirmąkart šnekėjau asmeniškai. Aš mačiau, kad jis buvo ne tik išskirtinis generolas, bet kad jis išmoko pamoką ir suprato, kas atvedė vokiečių tautą į žlugimą. Tai, kad Liudendorfas buvo perkalbėtas kitų buvo dar viena priežastis man priartėti prie jo. Taigi aš vadovauti pasiūliau Liudendorfą ir Lossow, ir Seisser neturėjo jokių prieštaravimų.

Aš paaiškinau Lossow, kad dabar niekas negali būti pasiekta ekonominiais sprendimais. Kova buvo prieš marksizmą. Išspręsti šią problemą buvo reikalingi ne adminsitratoriai, o kurstytojai, esantys pozicijoje ikvėpti nacionalinę dvasią iki kraštutinumų. Kahr to padaryti negali, pažymėjau aš, jaunimas nėjo su juo. Aš paskelbiau, kad prie jų prisidėsiu tik su sąlyga, kad politinė kova būtų atiduota į mano paties rankas. Tai nėra akiplėšiškumas, ar nepadorumas. Aš manau, kad kai žmogus žino, kad gali atlikti darbą, jis neturi kuklintis.

Vienas dalykas buvo aiškus: Lossow, Kahr ir Seisser turėjo tą patį tikslą, kaip ir mes: atsikratyti Reicho valdžia su jos esama internacionaline ir parlamentine pozicija ir ją pakeisti antiparlamentine valdžia. Jei mūsų siekis iš tiesų buvo valstybės išdavystė, tai per visą šį laikotarpį Lossow, Seisser ir Kahr taip pat turėjo vykdyti valstybės išdavystę kartu su mumis – nes per visus šiuos mėnesius mes kalbėjome apie nieką, išskyrus tikslą to, už ką dabar mes čia esame kaltinami.

 

Adolf Hitler , Mein Kampf , Schutzstaffel , Waffen-SS

www.third-reich-books.com - www.zensurfrei.com

NSDAP/AO - PO Box 6414 - Lincoln NE 68506 USA http://www.nazi-lauck-nsdapao.com