Nazi Lauck NSDAP/AO

ALFREDO ROZENBERGO

„DVIDEŠIMTOJO AMŽIAUS MITO“ RECENZIJA

Trumpai aptarkime genialųjį Alfredo Rozenbergo veikalą „XX Amžiaus Mitas“. Knyga susideda iš trijų tomų: (1) Vertybių konfliktas, (2) Germaniško meno natūra, (3) Ateities valstybė. Tai yra vienas iš stambiausių, sudėtingiausių, bet ir genialiausių Nacionalsocializmo ideologijos veikalų. Alfredas Rozenbergas - didis mąstytojas, ideologas, vokietis, europietis ir arijų rasės atstovas. Dabar nuosekliai ir trumpai aptarsime jo didįjį veikalą (Dvidešimtojo Amžiaus Mitą).

I. Pirmasis tomas (Vertybių konfliktas) susideda iš trijų skyrių: Rasė ir rasinė dvasia, Meilė ir garbė, Misticizmas ir veiksmas. Šiame tome Alfredas Rozenbergas plėtoja rasinę mintį ir teigia, kad rasė yra išorinė dvasia, o dvasia - vidinė rasė. Jis pateikia pasaulio istorijos apžvalgą, įvardydamas kuriančias ir griaunančias istorines jėgas. Pateikta nepaprastai daug faktinės bei literatūrinės medžiagos, panaudotos autoriaus, savo teiginiams pagrįsti. Nemažai mąstytojų teigė, kad „Dvidešimtojo Amžiaus Mitas“ - Hiustono Stiuarto Čemberleno dvitomio veikalo „Devynioliktojo Amžiaus Pagrindai“ tęsinys. Šitame teiginyje yra daug tiesos, kadangi Alfredas Rozenbergas išplėtojo ir ištobulino Hiustono Stiuarto Čemberleno filosofiją, kaip pastarasis išplėtojo Žozefo Artūro de Gobino mintis ir filosofiją. Rozenbergas ištyrė krikčioniškosios meilės koncepcijos konfliktą su ariškuoju garbės principu ir įrodė pasifistiškos „meilės“ bei pasifistiško altruizmo žalingumą. Manau, kad yra įtin įsidėmėtina, kad pirmąjame „XX Amžiaus mito“ skyriųje, Alfredas Rozenbergas apibrėžė pozityvią ir negatyvią krikščionybę. Jis rašė:

„Negatyvioji ir pozityvioji krikščionybė nuo seno buvo susietos konflikto, kuris dabar dar aršiau tęsiasi. negatyvioji akcentuoja etruskiškąją - levantietiškąją tradiciją, jos abstrakščias dogmas ir supuvusius senus prietarus, tuo tarpu pozityvioji sąmoningai kviečia šiaurietiškąjį kraują pabusti“.

Alfredas Rozenbergas pirmajame knygos skyriuje tyrė pasaulio istoriją nuo seniausių laikų iki naujųjų laikų. Ten jis paaiškino senovės Indijos arijų kasteizmo genialumą: tai buvo santvarka, sukurta tam, kad atskirti aukštesnę rasę nuo žemesnės ir užtikrinti, kad jos nesimaišytų. Nemažai dėmėsio genialusis mastytojas skyrė ir šiaurinės arijų protėvynės klausimui, taip pat aptrardamas ir senąją Atlantidą. Jis, remdamasis faktine medžiaga, paaiškino, kad palikę šiaurinę protėvynę, persų vadinta „Arjana Vedža“, arijai sukūrė Indijos, Persijos bei kitas kultūras. Taip sukurtos artimųjų rytų kultūros, kuriose vėliau įsigalėjo priešakinės Azijos rasės įtaka, kuri suteršė ir orientalizavo kadaise didingą arijų kultūrą. Tuo tarpu, Atlantidoje gyvenę šiaurietiškosios rasės atstovai pasiekė Egiptą, kuriame sukūrė senąją Egipto kultūrą. Galima pastebėti, kad istorijoje dažnai pasireikšdavo ariškų tautų rasinis instinktas, kuris jas saugodavo nuo susimaišymo su žemesnėmis rasėmis. Tai ir davė pradžią ne vienai aristokratinei kultūrai, kurios valdantieji aristokratai buvo gryniausi tautoje esantys šiaurietiškosios rasės atstovai. Vadinasi, dvi šiaurietiškosios rasės migracijos kryptys sukūrė pirmasias mums žinomas Europos bei Azijos kultūras: viena iš šiaurės, kita iš vakarų. Šios migracinės bangos pasiekė net ir tolimiausius pasaulio kampelius. Tačiau apie daugelį mums dabar žinomų rasinės istorijos faktų Rozenbergo laikais nebuvo žinoma, tačiau tai nė kiek nesumažina jo didžiojo veikalo vertės. Graikijos helėnų civilizaciją Rozenbergas laikė didžiu šiaurietiškosios rasės genijaus kūriniu, kuris, vėlesniu laiku, kaip įrodė Čemberlenas, linko į Aziją. Taip Graikija buvo suteršta priešakinės Azijos rasinio tipo įtakos, kuris, kadaise didžioje helėnų žemėje, pasėjo Rasinio Chaoso daigus. Graikija buvo regeneruota šiaurietiškosios rasės įtakos iš šiaurinių kraštų, tai yra, iš Makedonijos ir t. t. Aptartas Romos iškilimas, jos nuosmūkis bei daugelis kitų istorijos momentų. Tuo Alfredas Rozenbergas paaiškino rasologijos ir rasių klausimo svarbą pasaulio istorijoje. Šiaurietiškąjai rasei susimaišius su žemesnėmis, o, tuolabiau, europietiškosioms rasėms susimaišius su spalvotosiomis, prasideda Rasinis Chaosas, vedantis prie neišvengiamo civilizacijos degeneravimo ir žlugimo. Vietose, kuriose vykdavo rasinė regeneracija ir atsikurdavo šiaurietiškoji rasė savo skaičiumi, prasidėdavo civilizacijos atgimimas, arba migracijos bangos, regeneravusias kraštus, kuriuos pasiekė. Įsisavinus Alfredo Rozenbergo pateiktą ir išgvildentą medžiagą nesunku suvokti, kad ariškoji rasė yra vienintelė iš tiesų kultūrą kurianti rasė, o jos branduolys ir vertingiausioji dalis - šiaurietiškoji rasė. Įtin įtakingų veikalų rasių klausimu autorius - Hansas Frydrichas Karlas Giunteris, nusakęs penkis pagrindinius skirtingus europietiškųjų rasių tipus (europietiškosios rasės pagal Hansą Frydrichą Karlą Giunterį: šiaurietiškoji, vakarų (viduržemio), dinariškoji, rytų (alpinė), rytų baltijo) . Rasių mokslo atrastais ir įtvirtintais faktais remiasi ir genialiusis Alfredo Rozenbergo veikalas.

II. Antrasis tomas susideda iš keturių skyrių: Rasinė estetika, Valia ir instinktas, Asmenybė ir stilius, Estetinė valia. Čia, be rasinės (šiaurietiškosios) grožio koncepcijos yra įtin sudėtingi Alfredo Rozenbergo pasakojimai apie meną, meno istoriją, kultūrą ir filosofiją. Parašyta geniali Šopenhauerio filosofijos kritika. Matyt, sudėtingiausia Rozenbergo veikalo dalis, tačiau pilna nepaprastos įžvalgos ir nepalaužiamų teiginių. Rozenbergas paaiškino, kad jeigu Europai lemta atgimti, ji būtinai priims rasinį arijų grožio ir kitus idealus, tiek kultūroje, tiek dvasiniame bei kitokiame gyvenime: tai turi apimti visas gyvenimo sritis. Įrodytas „moderno“ iškrypėliškumas ir svetimumas tikrajai Europos kultūrai. Didis filosofas paaiškino Van Gogo bei kitų „modernistų“ psichologines bei estetines patalogijas, jų totalinį išsigimimą ir tai, kaip jie veda Europos estetiką ir grožio sampratą degradacijos link. Alfredas Rozenbergas taip pat paaiškino, kaip įžvelgti kultūrinius įvairių rasinių dvasių archetipus bei įtaką dailėje, muzikoje, kitose meno srityse. Šitokia metodika akivaizdžiai plėtoja Hiustono Stiuarto Čemberleno „XIX Amžiaus Pagrindų“ tematiką. Taip jis nušvietė kelią, vedantį Europos kultūrinio apsivalymo link. Panašios idėjos apie archetipus plėtotos ir pirmąjame pirmo tomo skyriųje. Meno sąsaja su rase yra aprašyta skyriųje „Rasinė estetika“. Modernizmas veda visą pasaulį link totalinio išsigimimo ir, galima tvirtai ir teisingai teigti, yra estetinė patalogija. Vienas amerikiečių rašytojas, rašydamas įvadą angliškąjam „Dvidešimtojo Amžiaus Mito“ leidimui taikliai nusakė Alfredo Rozenbergo filosofijos kertinį akmenį: "Rasė yra Alfredo Rozenbergo filosofijos pradžia ir pabaiga". Norėčiau pabrėžti, kad tokia gili ir įžvalgi filosofinė sistema neturi nei pradžios, nei pabaigos, ji esti beribė, netelpanti į vienos epochos rėmus, kadangi Nacionalsocializmo doktrina tiesiog susistemino daugiatūkstantmetę šiaurietiškosios (arijų) rasės dvasios išmintį, gamtos dėsnius ir šiuolaikines tvarkos ir stipraus valstybingumo idėjas.

III. Trečiasis tomas „Ateities Valstybė“ - genialus Nacionalsocialistinis idėjinis turtas. Jis susideda iš septynių skyrių; Mitas ir tipas, Valstybė ir lytys, Tauta ir valstybė, Šiaurietiška vokiečių teisė, Bažnyčia ir mokykla, Nauja valstybės sistema, Privalomoji vienybė. Pirmajame skyriųje Alfredas Rozenbergas paaiškino, kad kiekvienas didis istorinis darbas turi įkūnyti kokią nors konkrečią idėją, t. y. turėti „Mitą“. Paaiškinta, kad naujosios Europos centrinė idėja - rasė, kraujas ir Nacija. Alfredas Rozenbergas yra šią idėją, šį „mitą“ konkrečiai įvardijęs: „Mitas - tai kraujo Mitas, kuris, po svastikos ženklu, pradėjo Pasaulinę Revoliuciją. Tai - rasės dvasios pabudimas, kuris, po ilgo miego, pergalingai davė pabaigą Rasiniam Chaosui.“

Antrame skyriųje Alfredas Rozenbergas genialiai demaskavo feminizmą, kaip, tiek vyrų, tiek moterų atžvilgiu, žalingą judėjimą. Be moterų sveikatingumo, sąmoningumo ir pagarbos motinystei, europietiškų tautų atgimimas - papraščiausiai neįmanomas. Rasinės minties priešininkai meluos, kad, neva Nacionalsocializmo ideologija pasisakė už moterų diskriminaciją. Tačiau tai yra netiesa. Trumpa ištrauka iš „XX Amžiaus Mito“ III tomo II skyriaus yra pastarojo teiginio įrodymas: „Moteris giliai priklauso absoliučiam Tautos gyvenimui. Visos išsilavinimo galimybės turi išlikti atviros jai. Per ritmingą lavinimąsi, gimnastiką ir sportą jai turi būti rodomas toks pat dėmesys kaip ir vyrų atveju. Jokie sunkumai jai negali būti sukuriami profesiniame pasaulyje, esant dabartinėms socialinėms sąlygoms, kurių atžvilgiu, motinystės saugojimo įstatymai privalo būti stipriai naudojami.“

Trečiasis skyrius „Tauta ir Valstybė“ aptaria Nacionalinę Valstybę ir tikro nacionalizmo neatsiejamumą nuo tikro socializmo. Socializmas, kurį čia minime, neturi nieko bendra su marksizmu. Alfredas Rozenbergas jį genialiai apibrėžė: „Socializmas, apskritai, nusako ideologiją, reikalaujančią individo paklusnumo kolektyvo valiai, tebūnie tai klasė, bažnyčia, Valstybė, ar Tauta.“

Jis paaiškino, jog tas kolektyvas turi būti suvoktas kaip Nacija, tad Nacionalinė Valstybė privalo būti Socialinė. taigi: be nacionalizmo, Nacionalinė valstybė privalo remtis socialiniu teisingumu ir piliečių lygybe prieš įstatymus. Taip pat dera įsidėmėti, kad šiame skyriuje Alfredas Rozenbergas kritikavo modernistinę urbanistiką, pasisakė prieš „blokinius namus“ ir nusakė, kaip dera persitvarkyti visoms ariškosioms nacijoms, o pirmiausia - Vokietijai.

Ketvirtasis skyrius, nors vadinasi „Šiaurietiškoji vokiečių teisė“, iš esmės atitinka visų Europos tautų problemas. Jame išdėstyta teisės ir teisingumo koncepcijos atitinka visų indogermaniškų (arijų, šiauriečių) tautų dvasią. Alfredas Rozenbergas paaiškino, kad vadinamoji „Romos teisė“, kuria neva remiasi šiuolaikinio pasaulio „demokratinė“ teisė yra visiškai semitizuota. Pagal teisingus Rozenbergo teiginius, teigiame, jog tikra nacionalinė teisė privalo remtis Tautos rasine dvasia ir gamtos dėsniais. Didysis filosofas ir ideologas šiame skyriuje citavo senovės Indijos arijų šventraščių ištrauką, tą pačią ištrauką pateikiu skaitytojui: „Teisingumas ir neteisingumas aplinkui neklaidžioja ir nesako: „aš esu tai“. Teisingumas yra tai, ką arijai supranta esant teisinga.“ Prieš tęsiant trumpą knygos analizę, norėčiau, kad skaitytojas įsimintų šį seną sanskrito kalbos posakį, tebūnie tai kelrodis naujosios Europos įstatymų leidėjams: „Nėra svarbesnio įstatymo už teisybę.“

Penktasis šio tomo skyrius, „Bažnyčia ir mokykla“, puikiai iškritikuoja žydokrikščionybės kenkėjiškumą ir neretai pasitaikančią antitautinę Vatikano (katalikų) bažnyčios politiką bei jos chaotišką kosmopolitizmą. Rozenbergas teigė, jog, esant sukurtai Naujai Tvarkai, reikalinga esminė religinė reforma, kuri neįmanoma be reformatoriaus (beje, panašios idėjos plėtojamos ir garsiajame Adolfo Hitlerio veikale „Mano Kova“). Paaiškinta, kad Nacionalinėje Valstybėje reikalinga tolerancija visoms religinėms doktrinoms bei srovėms, kurios sutinka su Tautos rasine dvasia, taip pat paaiškinta, kad kosmopolitizmas turi būti išguitas iš Nacijos religinio gyvenimo, o Senasis Testamentas privalo būti suvoktas kaip žydiškosios dvasios išraiška ir tokiu atžvilgiu tiriamas. Talmudas ir „Tora“ puikiai rodo žydiškojo materializmo ir sadistiškosios judaizmo religijos esmę. Semitizuota krikščionybė vykdo vergiško mąstymo įsigalėjimo procesą Europoje, tai pastebėjo ir Alfredas Rozenbergas, kuris suvokė, kad krikščionybės dogmos, kurias sukūrė Pauliumi pasivadinęs žydas Saulius iš Tarso, yra pamatas „gojų“ dvasios suteršimui ir nuskurdinimui: bandyta sunaikinti europietiškųjų tautų religinę bei kultūrinę dvasią, ją pakeisti neaiškiomis Levanto mintimis ir sektomis. Paulius, nors yra laikomas vienu iš „bažnyčios tėvų“ iš tiesų buvo žydas, kurio tikslas buvo panaudoti krikščionių sektos judėjimą tam, kad sunaikinti Romos imperiją ir pavergti joje gyvenančius „gojus“. Pasidomėjus istorine, faktine medžiaga ir logiškai pamasčius, tai paneigti labai sunku, jei apskritai įmanoma... Tačiau savo veikale Alfredas Rozenbergas pareiškė, kad, jo manymu, Kristus buvo šiaurietiškosios rasės atstovas, o jo mokymą, esą, iškraipė Saulius iš Tarso. Čia galima pastebėti Hiustono Stiuarto Čemberleno idėjų įtaką, kadangi šis didis filosofas irgi buvo tokios nuomonės apie Kristų, kaip ir Rozenbergas. Abu šie mastytojai buvo įsitikinę neva ariška Kristaus kilme, tačiau tai tikrai nėra aišku, net nėra visiškai aišku, ar Kristus iš tiesų egzistavo. Tačiau, mano manymu, šio knygos skyriaus esmė yra nenuginčijama tiesa, kad Europai kultūrą davė ne krikščionybė, o Europa ir ypač germaniškosios kultūros tautos jai (krikščionybei) davė kultūrą ir teigiamus bruožus. Tegaliu teigti, kad tikroji Europos kultūra yra aukščiausias iki šiol sukurtas šiaurietiškosios arijų rasės kūrinys.

Šeštasis skyrius „Nauja valstybės sistema“ analizuoja Valstybės santvarką bei rasines pasaulio problemas. Gana detaliai aptarta to meto pasaulinė geopolitika, pateiktos idėjos kaip rasiškai ir socialiai sutvarkyti JAV, Vokietiją. Teigiama, kad Šiaurės Amerika turi būti įtvirtinta kaip erdvė šiaurietiškosios rasės anglosaksų kultūrai kurtis, tuo tarpu Europa privalo apsisaugoti nuo spalvotųjų rasių invazijos, kaip baisus šio reiškinio pavyzdys buvo pateikta Prancūzija. Kalbama ir apie tolimųjų rytų šalis, bolševizmo kylimą Kinijoje. Alfredas Rozenbergas taikliai apsakė to meto Europos politinę situaciją, taip pat ją išnagrinėdamas ir rasių klausimo atžvilgiu. Jis teigė, kad didžiausias pavojus baltąjai Europai - besidauginantys negrai Prancūzijoje. Iš tiesų baisu, kad negridizacijos likimas ištiko jau toli gražu nebe tik Prancūziją, o praktiškai visą Europos žemyną, situacija nepalyginamai bjauresnė, negu Rozenbergo laikais. Rozenbergas aiškino, kad JAV esant rasinei Valstybei, ji uždraustų spalvotųjų imigraciją ir įtvirtintų šiaurietiškosios rasės pozicijas Kalifornijoje, iš jos iškeldintų mongoloidus, o, tuo tarpu, Filipinus (tai tuomet buvo JAV kolinijinė valda) perduotų Japonijai, taip užtikrindama ne tik gerus santykius su ja, bet ir suteikdama vietą, kurioje galėtų gyventi iš Kalifornijos iškeldinti japonai. Taip, Rozenbergo manymu, tuo metu buvo galima įveikti Rasinį Chaosą Šiaurės Amerikoje. Jis Kaliforniją apibūdino kaip: „būsimą gyvybinę erdvę šiaurietiškosios rasės kultūrai gyvuoti“. Apibendrinant, galima teigti, kad šiame skyriuje Alfredas Rozenbergas teoriškai paaiškino Naujosios Europos socialinės, kultūrinės bei rasinės Tvarkos sukūrimą.

Septintasis skyrius, apibendrina knygos turinį ir genialiuosius Alfredo Rozenbergo teiginius. Knygos atomazga nusako kelią vokiečių ir kitoms Europos tautoms atgimti, atkuriant geležinę rasinę-nacionalinę tvarką savo tėvynėse. Rozenbergas teigė, kad ateities „Mitas" yra „amžinai įkūnytas Juodojoje Svastikoje“. Prieš padarant išvadas apie šį didį Nacionalsocializmo ideologijos filosofo šedevrą, norėčiau pateikti ištrauką iš šio knygos skyriaus:

" Jei Osvaldas Špengleris norėjo kurti formų istoriją (morfologiją) kaip išskirtinius kultūrinius ciklus, kylančius iš abstraktaus dangaus, kaip pirminius faktus, tai Otmanas Španas yra modernusis viduramžiškosios scholastikos kalbėtojas. Mes nustatome šitokią organinės klasifikacijos prioritetų eilės tvarką: (1) Rasinė dvasia; (2) Tautiškumas; (3) Asmenybė; (4) Kultūrinis ciklas. Rasinė dvasia yra neliečiama. tačiau jai atstovauja ir ją vainikuoja su krauju surištas tautiškumas. Simboliškai ji yra koncentruota didžiose asmenybėse, kurios dirbo kūrybinį darbą tam, kad sukurti kultūrinį ciklą, kuris, tuo pačiu, yra nešamas rasės ir rasinės dvasios. Šis visuotumas nėra tik dvasia. Tai yra dvasia ir valia. taip tai yra gyvenimo visuma. tautos tąsa yra natūraliai parvedama į savo kraujo dvasios pagrindą, ne į nebūtiną kultūrinį ciklą, arba bekraują žmonijos kombinaciją. Mes negalime pamatyti, kaip turtinga tautiška kultūra galėtų pasireikšti beveidėje, bedvasėje valstybėje, ar kultūroje. Natūralioji mūsų laikų filosofija yra pasitraukusi nuo "racionaliųjų" sistemų tironijos. Ji yra atbaidyta nuo grynai schematiško dvasinio kevalo. kadaise buvo tikima, kad racionalizmas mus veda link kažkokios absoliučios visumos. Španas kalbėjo prieš tradicinę graikišką išmintį, kuri teigė, kad Dievas yra visų daiktų etalonas ir, kad tikra religija yra randama tik katalikų bažnuyčioje. Jis manė, kad jokia kita tiesa neegzistuoja. Ši pažiūra buvo demaskuota, kad ji laikosi teginio, kad kunigas yra visų dalykų etalonas. Priešiška visam tam yra naujai gimusi mūsų laikų pasaulėžiūra, kuri teigia: RASIŠKAI SURIŠTA DVASIA YRA VISŲ MŪSŲ IDEALŲ, BESIVERŽIANČIOS VALIOS IR VEIKSMO MATMUO. Kaip pasekmė, žlugimas, vieną kartą ir visiems laikams, ištiks materialistišką, berasį individualizmą ir gamtai svetimą universalizmą. Jis mirs visomis savo atmainomis. Tad irgi mirs Romos teokratija ir masoniškasis „HUMANITAS“. Visa universalinė praeitų dvejų šimtmečių estetika numirs. Mes turime patraukti bekraują, „intelektualinę“ schematiškųjų sistemų šiukšlių krūvą. Vienintelė transformacija, kuri yra lemiama visam mūsų dvasiniam elgesiui yra baigta. mes pamirštame tai, kas yra neprivalu."

Taigi, Alfredo Rozenbergo „Dvidešimtojo Amžiaus Mitas“ - neapsakomos vertės istorijos, filosofijos, Nacionalsocializmo ideologijos ir rasių kovos tyrimo veikalas, kuris vainikavo rasinės minties raidą nuo grafo Žozefo Artūro de Gobino laikų iki XX amžiaus vidurio. Jeigu Gobino ir Čemberleno idėjos, kartu su Madisonu Grantu ir kitais sudarė kalną, tai to kalno viršukalnė - Alfredo Rozenbergo filosofija. pabaigai, norėčiau pasakyti pagrindinę šios recenzijos mintį, cituodamas didį mastytoją Hiustoną Stiaurtą Čemberleną:

„NĖRA NIEKO LABIAU ĮTIKINAMO KAIP NACIJOS SAVIMONĖ. ŽMOGUS, PRIKLAUSANTIS KURIAI NORS KONKREČIAI RASEI, NIEKADA NEPRARAS ŠIO JAUSMO. RASĖ PAKELIA ŽMOGŲ VIRŠ SAVĘS, SUTEIKIA JAM YPATINGĄ, BEVEIK ANTGAMTINĘ ENERGIJĄ, IŠ CHAOTIŠKO TAUTŲ SUSIMAIŠYMO IŠSKIRIA JĮ KAIP INDIVIDĄ. KRAUJAS, TEKANTIS GYSLOSE, ATNEŠ AUDRINGĄ GYVENIMO SUKLESTĖJIMĄ, ATNEŠ ATEITĮ.“

Adolf Hitler , Mein Kampf , Schutzstaffel , Waffen-SS

www.third-reich-books.com - www.zensurfrei.com

NSDAP/AO - PO Box 6414 - Lincoln NE 68506 USA http://www.nazi-lauck-nsdapao.com